Akys sako, kad niekas nepasikeitė, veidai tie patys, ir savo veiksmais jie patvirtina, kad jų supratimas apie valstybę irgi nė kiek nepakitęs.
Nė viena partija nėra badžiusi akių valstybės vadovui plakatais posėdžių salėje. Šį „trūkumą“ bando ištaisyti tie, kurie rinkėjus viliojo Krekenavos mėsos gaminiais, kurių atstovai siekė įdiegti organizuoto balsų pirkimo planus. Tiems, kurie rinkimus supranta kaip prekybą, negerbdami pagrindinio demokratijos instrumento, neskirta suvokti elgesio taisykles, kada konstitucinę pareigą atlieka šalies prezidentė, išrinkta visų piliečių. Pasielgė kaip piktas žmogelis, demonstratyviai griaužiantis citriną pirmoje eilėje per pučiamųjų orkestro koncertą su slapta viltimi: o gal neatlaikys, gal sutriks, gal sugros ne tą natą?
Matyt, tikėtasi puolimo iš pranešėjos pusės, ir tam parengtas padorumo nepaisantis kontrpuolimas su išankstine surašyta nuostata, net nežinant pranešimo teksto. Kada prieš akis iškyla kumštis, kyla noras į jį kąsti. Kad iš Seimo tribūnos bus kumštis, „darbiečių“ galvos nusprendė, atsakiusios sau į klausimą: „O ką aš daryčiau?
– Ogi lupčiau taip, kad neatsikeltų.
Tai buvo jau ketvirtasis metinis Prezidentės pareiškimas. Bus dar penktasis pranešimas, apibendrinantis visą kadenciją. Bet jau ir dabar yra į ką atsigręžti; antra vertus, reikalinga pažymėti dar vienerių metų perspektyvą, kurlink reiktų vystytis valstybei.
Norint judėti pirmyn, kažkas turi būti atramos tašku, ir prezidentė nuo to pradeda, nusakydama Sąjūdžio laikus ir jo idealus kaip pilietiško nusiteikimo šaltinį. Tikrovę ir kasdienybę pasiekia tik turėtų idealų atspindžiai. Kyla klausimas, ar dėl to turime pulti į neviltį, ar matyti tuos atspindžius ir siekti, kad jie taptų kuo ryškesni?
Šiemet prezidentė nusprendė nudažyti Lietuvos žemėlapį saulėtomis spalvomis ir kviesti kuriamajam darbui. Kitas variantas būtų papilti daug tamsių faktų, kad šalis atrodytų lyg neišbrendama pelkė. Šiuo atveju liktų traukti kardą ir kviesti mūšiui, o rezultatas būtų visų išsibėgiojimas po savas sausumos saleles.
Parodymas, kad patys esame pajėgūs gyventi šviesiai, ir kvietimas teigiamais pavyzdžiais irgi turi savų pavojų. Užsidėjus rožinius akinius, problemos neišnyksta. Tačiau lietuviai jau tiek pelenų susivertė ant savo galvų, kad gal tikrai nedidelė nuodėmė buvo sukurti bendrą vaizdą, daugiau panašų į siektiną rytojų.
Kada aš matau šiukšlėmis nuklotas Lietuvos paežeres, man sunku patikėti, kad dauguma visuomenės jau šiandien jaučia bent kokią atsakomybę. Sakyti, kad dauguma yra kantriai dirbantys yra avansas iš prezidentės pusės. Duokdie, kad jis pasiteisintų. Lygiai taip pat avansu džiaugiamasi politikų korupcijos nykimu, nors Darbo partijos byla dar nebaigta, o šalies sostinėje šeimininkauja Abonentas.
Metiniame pranešime paminėta, kaip visuomenė gali tapti pilietiškesnė – tik imdama daugiau dalyvauti valstybės gyvenime nuo savivaldos. Kvietimas pereiti prie seniūnų ir merų rinkimų yra kvietimas suteikti piliečiams daugiau galių paveikti politinį šalies gyvenimą, kuris galiausiai virsta konkrečiais ūkiniais sprendimais, lemiančiais gyvenimo kokybę.
Kita svarbi iniciatyva, turbūt išplaukianti iš prezidentės patirties Briuselyje, yra siūlymas įtvirtinti Konstitucijoje finansinės drausmės ir atsakomybės principą. Konstitucinis teismas yra savo išaiškinime patvirtinęs abstraktų atsakingo valdymo principą, o su šiuo prezidentės siūlymu jis būtų konkretizuotas ir atitiktų ES nuostatas valstybių finansų tvarkymo srityje. O svarbiausia, kad jis verstų gyventi iš savo darbo vaisių.
Pozityvaus kalbėjimo bėda yra tai, kad be dėmesio lieka kai kurie tikrai problemiški klausimai. Pranešime bandyta išbalansuoti: paspaudus „nusipirktų infarktų“ temą, atsvarai pasidžiaugiama teisėjų korpuso teigiamomis permainomis, nors daugelis susidūrusių su teisėsauga Lietuvoje bus labai geranoriški, jei pasakys, jog pasidžiaugimas yra su avansu. Užsienio politikos srityje pranešime labai ryški pozityvi skandinaviška kryptis, o jos priešprieša yra Rytų kaimynų veiksmai. Tuo tarpu vardan pozityvumo visai nutylėta liko mūsų strateginė partnerė Lenkija, kurios geri santykiai su Lietuva turi tik vieną dirbtinai aštrinamą sritį. Užsimerkus prieš problemą, Lenkija neišnyksta ir jos svarba Lietuvai nemažėja.
Prezidentė yra turbūt pelningiausia Lietuvai valdžios struktūra: savo derybinių gebėjimų dėka ji sugebėjo įtikinti Europos Komisiją, kad Lietuvai artimiausiems 7 metams būtų padidinta finansinė parama. Ji sieks 44 mlrd. litų ir viršys 2007-13 m. paramą 10 proc. Ketvirtį šalies biudžeto sudarys ES pinigai. Kitaip tariant, kuru yra pasirūpinta. Išvairuoti turi ne vienas žmogus, o darniai dirbanti valdžios struktūra ir visuomenė.
Ar tai prezidentės utopija, matysime ateityje. Turėdami tokias sąlygas, tik patys būsime kalti, jei jomis nepasinaudosime. Pozityvus nuteikimas skatina darbui. Taip savo rinkėjus kvietė Barackas Obama: „Yes, we can“ (taip, mes galime), taip save pateikia Estija. Pozityviai savo šalies atžvilgiu nusiteikę skandinavai sukūrė pasididžiavimo vertas visuomenes.
Mums dar anksti vien didžiuotis: esame lyg stumiami į kalną pasiturinčių Europos valstybių klubo link. Vos tik pritrūktų jėgos stūmimui, neišvengiamai riedėtume atgal, kur mūsų ilgesingai laukia nešvariais ryšiais supintas guolis. Turbūt tai turėjo galvoje prezidentė, sakydama, jog laisvė yra trapi. Mes dar nepasiekėme lygios ramios pievelės.
Vienas iš JAV tėvų kūrėjų Thomas Jeffersonas rašė, jog Nepriklausomybės medis turi būti kartkartėmis palaistomas patriotų krauju. Tarsi perfrazuodama jį, prezidentė kviečia laistyti mūsų laisvės medį kasdieniu patriotų prakaitu. Įsiklausykime ir nelikime nuošaly, nepamiršdami budriai stebėti, ar valdžia lygiai taip pat sąžiningai pluša savo baruose.