Šio žmogaus istorija aprašyta Danielio Keyeso knygoje „Mįslinga Billio Milligano istorija“, pagal kurią buvo pastatytas psichologinis trileris „The Crowded Room“ ir kurią leidykla „Briedis“ pristato ir Lietuvos skaitytojams. Iš anglų kalbos knygą vertė Lina Kulišauskaitė.

Billio Milligano viduje gyvena dvidešimt keturi žmonės: Philipas, smulkus nusikaltėlis; Kevinas, prekiavęs narkotikais ir organizavęs parduotuvės apiplėšimą; Aprilė, kurios vienintelis siekis – nužudyti Billio patėvį; Adalana, drovi, vieniša, meilės ištroškusi lesbietė, naudojusi Billio kūną išprievartavimams, dėl kurių jis buvo suimtas; Davidas, aštuonmetis skausmo sergėtojas, ir visi kiti, įskaitant vyrus, moteris, kelis berniukus ir mergaites, o taip pat Mokytojas – vienintelis, galintis juos visus sujungti. Šioje šokiruojančioje tikroje istorijoje susipažinsite su kiekvienu iš jų bei palaužtos sielos jaunuolio mintimis ir jo suskilusiu, siaubą keliančiu pasauliu.

Ši knyga – tai faktais paremtas pasakojimas apie Williamo Stanley‘aus Milligano, pirmojo asmens JAV istorijoje, kuris buvo pripažintas nepakaltinamu dėl sunkių nusikaltimų, nes sirgo psichikos liga (disociaciniu tapatybės sutrikimu), gyvenimą, koks jis buvo iki šios knygos išleidimo originalo kalba.

Skirtingai nuo kitų psichiatrijos ir grožinėje literatūroje aprašytų daugybinių asmenybių, kurių anonimiškumas iš pat pradžių buvo užtikrinamas išgalvotais vardais, Milliganas nuo pat suėmimo ir kaltinimų pateikimo tapo prieštaringai vertinama visuomenės figūra. Jo veidas atsidūrė pirmuosiuose laikraščių puslapiuose ir ant žurnalų viršelių. Jo psichiatrinių ekspertizių išvados pateko į vakarines televizijos žinių laidas ir laikraščių antraštes visame pasaulyje. Jis taip pat yra pirmasis daugybinės asmenybės pacientas, kuris ligoninėje buvo akylai stebimas visą parą, o išvadas apie jo daugialypiškumą prisiekę patvirtino keturi psichiatrai ir psichologas.

Stop kadras iš mini serialo apie Billį Milliganą „The Crowded Room“, aktoriai: Amanda Seyfried ir Tomas Hollandas

Dauguma iš tų žmonių, kurie Billį Milliganą sutiko, su juo dirbo arba nuo jo nukentėjo, pripažino jo daugybinės asmenybės diagnozę. Daugelis iš jų, prisimindami, ką B. Milliganas pasakė ar padarė, galiausiai pripažino: „Jis tiesiog negalėjo apsimetinėti.“ Kiti gi iki šiol mano, kad jis yra sukčius, genialus aferistas, pasinaudojęs beprotybės korta, kad išvengtų kalėjimo.

Williamas Stanley‘us Milliganas – ligotas palaužtos sielos žmogus, gyvenantis sudėtingą gyvenimą.

Jis yra arba sukčius, apgavęs visuomenę ir išvengęs bausmės už smurtinius nusikaltimus, arba sergantis disociaciniu tapatybės sutrikimu. Bet kokiu atveju, situacija nepavydėtina...

Tik laikas parodys, ar Milliganas apgaudinėjo pasaulį, ar yra viena liūdniausių jo aukų...

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Mokytojas ryškiai prisiminė vieną sekmadienį. Buvo praėjusi savaitė po balandžio pirmosios. Billis, kuriam prieš septynias savaites sukako devyneri, pastebėjo, kad tėtis Chalas jį nuolat stebi. Billis paėmė žurnalą ir pradėjo jį vartyti, bet pakėlęs akis sutiko įsmeigtą Chalmerio žvilgsnį. Jis sėdėjo akmeniniu veidu, pridėjęs ranką prie smakro, ir tuščiomis mėlynai žaliomis akimis stebėjo kiekvieną jo judesį. Billis atsistojo, tvarkingai padėjo žurnalą ant staliuko ir atsisėdo ant sofos, kaip jam buvo liepiama: kojomis remiantis į grindis, rankas padėjus ant kelių.

Bet Chalmeris į jį vis žiūrėjo, todėl atsistojo ir išėjo į galinę verandą. Sunerimęs, nežinodamas, ką daryti, pagalvojo, kad galėtų pažaisti su Blekdžeku. Visi sakė, kad šuo piktas, bet Billis su juo sutardavo. Pakėlęs akis pamatė, kad pro vonios langą jį stebi Chalmeris.

Dabar jau išsigandęs, norėdamas pabėgti nuo Chalmerio žvilgsnio, jis apėjo aplink namą į priekinį kiemą ir atsisėdo ten drebėdamas, nors buvo šiltas vakaras. Laikraštininkas jam pametėjo laikraštį Gazette, jis atsistojo ir jį pakėlęs norėjo nunešti į namus, bet pro priekinį langą jį vėl stebėjo patėvis.

Visą likusį sekmadienį ir tą vakarą Billis jautė, kad Chalmeris nepaleidžia jo iš akių. Jis ėmė drebėti, nes nežinojo, ką Chalmeris ketina daryti. Chalmeris nieko nesakė, nekalbėjo, bet akių nenuleido, sekė kiekvieną judesį.

Šeima žiūrėjo Walto Disney’aus „Nuostabųjį spalvų pasaulį“, o Billis išsitiesė ant grindų. Kartkartėmis jis atsigręždavo ir sutikdavo šaltą, tuščią Chalmerio žvilgsnį. Kai persėdo ant sofos arčiau motinos, Chalmeris atsistojo ir vangiai iškėblino iš kambario.

Tą naktį Billis beveik nemiegojo.

Kitą rytą prieš pusryčius į virtuvę atėjo Chalmeris, atrodė taip, lyg irgi būtų mažai miegojęs, ir pranešė, kad jie su Billiu važiuoja į ūkį. Reikėjo daug ką nuveikti.

Chalmeris važiavo į ūkį ilguoju keliu ir visą kelionę nepratarė nė žodžio. Jis atidarė garažą ir įvažiavo traktoriumi į daržinę. Tada Billis užsimerkė. Jis pajuto skausmą...

Daktaras Georgeʼas Hardingas pareiškime teismui apie šį įvykį rašė: „Pasak paciento... jis patyrė pono Milligano sadistinę seksualinę prievartą, įskaitant analinius santykius. Jo liudijimu, tai prasidėjo, kai jam buvo aštuoneri ar devyneri, ir truko metus, paprastai ūkiniame pastate, kur jis likdavo vienas su patėviu. Jis nurodo, kad bijojo, jog patėvis jį nužudys, nes grasino „užkasti jį daržinėje ir pasakyti motinai, kad jis pabėgo“. Tą akimirką jo protas, emocijos ir siela suskilo į dvidešimt keturias dalis.

3

Kathė, Jimbas ir Challa vėliau patvirtino ir Mokytojo prisiminimus apie pirmąjį motinos sumušimą. Dorothės teigimu, Chalmeris supyko pamatęs, kad ji kalbasi su juodaodžiu kolega darbe prie šalimais esančio darbastalio. Stovėdama savo darbo poste ji pastebėjo, kad vyras prie surinkimo konvejerio ima snūduriuoti, todėl priėjo prie jo, papurtė ir pasakė, kad tai pavojinga. Jis nusišypsojo ir padėkojo jai.

Grįžusi į savo darbo vietą, ji pamatė ją piktu žvilgsniu veriantį Chalmerį. Visą kelią namo jis tūžmingai tylėjo.

Namuose ji pagaliau jam tarė:

– Kas yra? Nori pasikalbėti?

– Kas tarp tavęs ir to nigerio? – užbaubė Chalmeris. – Kas vyksta?

– Vyksta? Apie ką, po velnių, tu kalbi?

Jis trenkė Dorothei. Viską matė svetainėje buvę vaikai, o jis ją toliau mušė. Billis stovėjo išsigandęs, norėdamas jai padėti, norėdamas sustabdyti Chalmerį, kad šis nustotų skriaudęs motiną. Bet nuo jo trenkė alkoholiu ir jis bijojo, kad Chalmeris jį nužudys ir pakas, o jai pasakys, kad jis pabėgo.

Billis nubėgo į savo kambarį, užtrenkė duris, atsirėmė nugara į jas ir užsikimšo ausis rankomis. Bet jis negalėjo nutildyti motinos riksmo. Verkdamas jis lėtai nuslydo durimis, susmuko ant grindų. Stipriai užsimerkė ir dėl Shawno kurtumo viskas nutilo...

Kaip prisiminė Mokytojas, būtent šis įvykis ir tapo nemalonių sumaišties epizodų pradžia. Pasaulio suvokimas ėmė painiotis, Billis kažkur bastėsi, blaškėsi, prarasdamas laiką, nežinodamas, nei kokia dabar diena, nei savaitė ar mėnuo.
Kaip prisiminė Mokytojas, būtent šis įvykis ir tapo nemalonių sumaišties epizodų pradžia. Pasaulio suvokimas ėmė painiotis, Billis kažkur bastėsi, blaškėsi, prarasdamas laiką, nežinodamas, nei kokia dabar diena, nei savaitė ar mėnuo. Jis mokėsi ketvirtoje klasėje ir keistą berniuko elgesį pastebėjo mokytojai, o kai viena iš jo asmenybių, nežinodama, kas vyksta aplink, pasakydavo ką nors keisto arba atsistodavo ir imdavo vaikščioti po klasę, Billis būdavo siunčiamas stovėti į kampą. Paprastai veidu į sieną tekdavo stovėti trejų metų Christenei.

Kad tik apsaugotų Billį nuo problemų, ji ten galėdavo ilgai išstovėti ir nieko nesakyti. Markas, kuris jokioje veikloje, išskyrus fizinį darbą, neišlaikydavo dėmesio ilgesnį laiką, kur nors jau būtų nuėjęs. Tommis sukvailiotų ir imtų maištauti. Davidas kentėtų. „Įtampos reguliatorius“ Jasonas imtų rėkauti. Bobbis nuklystų į savo fantazijas. Judėjas Samuelis, kaip ir Johnnis Morrisonas, melstųsi. Bet kuris iš jų ar visi kiti pasielgtų netinkamai ir taip įveltų Billį į dar didesnę bėdą. Viena tik Christenė, kuri niekada netapo vyresnė nei trejų, galėjo kantriai stovėti ir tylėti.

Christenė buvo vaikas, kurį statydavo į kampą.

Ji taip pat pirmoji išgirdo vienos kitos asmenybės balsą. Vieną rytą ji ėjo į mokyklą ir sustojo lauke pasiskinti gėlių. Ji rado žagrenio ir šilkmedžio šakelių ir bandė iš jų padaryti puokštę. Jei atneštų ją savo ketvirtos klasės mokytojai poniai Roth, galbūt jos taip dažnai nestatytų į kampą. Tačiau praeidama pro obelį ji nusprendė vietoj puokštės atnešti jai vaisių. Išmetė lauko gėles ir pabandė pasiekti obuolius. Susikrimto, kad jie per aukštai, ir apsiašarojo.

– Kas nutiko, mergaite? Kodėl tu verki?

Ji apsidairė aplink, bet nieko nematė.

– Medis neleidžia man nusiskinti obuolių, – pasakė ji.

Niliūdėk. Ragenas tau pasėks obuolius.

Ragenas mitriai įsiropštė į medį ir, sukaupęs visas jėgas, nulaužė storą šaką ir nusileido su ja žemyn.

– Štai, – tarė jis. – Turiu tau daug obolių.

Jis prikrovė į rankas obuolių ir nuvedė Christenę į mokyklą. Kai tik Ragenas nuėjo, Christenės obuoliai pabiro vidury gatvės. Prie paties didžiausio, labiausiai blizgančio obuolio, kurį ji norėjo padovanoti poniai Roth, lėkė automobilis ir, kai ji bandė jį čiupti, Ragenas nustūmė ją nuo kelio, kad išvengtų smūgio. Jos akyse automobilis sutraiškė gražiausią obuolį ir ji pradėjo verkti, bet Ragenas paėmė kitą, ne tokį gražų, nušluostė jį ir padavė, kad nuneštų į mokyklą.

Kai ji padėjo obuolį ant ponios Roth stalo, ši pasakė:

– Oi, kaip ačiū, Billi.

Tai nuliūdino Christenę, nes obuolį atnešė ji. Nukiūtinusi į klasės galą, rinkosi, kur atsisėsti. Ji prisėdo kairėje eilėje, bet po kelių minučių priėjo vienas dručkis ir pasakė:

– Nešdinkis iš mano vietos.

Ji įsižeidė, bet pajutusi, kad tuojau ateis Ragenas ir berniukui klius nuo jo, greitai atsistojo ir nuėjo prie kito suolo.

– Ei, tai mano vieta, – sušuko mergaitė nuo lentos. – Billis atsisėdo į mano vietą.

– Ar tu pamiršai, kur sėdi? – paklausė ponia Roth.

Christenė papurtė galvą. Ponia Roth parodė į tuščią vietą dešinėje.

– Billi, sėskis į tą suolą, štai ten. Eik ir atsisėsk.

Christenė nežinojo, kodėl ponia Roth supyko. Ji taip stengėsi, kad mokytoja ją pamėgtų. Verkdama ji jautė, kaip Ragenas ruošiasi ateiti ir padaryti mokytojai ką nors negero. Ji užsimerkė, patrepsėjo kojomis ir privertė Rageną sustoti. Tada išėjo ir ji.

Billis atsimerkė, apstulbęs apsidairė ir pamatė, kad yra klasėje. Dieve, kaip jis čia atsidūrė? Kodėl jie visi į jį žiūri? Ko čia kikena? Poniai Roth išeinant iš klasės, išgirdo ją pasakant:

– Ačiū už obuolį, Billi. Buvo labai malonu iš tavo pusės. Labai atsiprašau, kad teko tave barti.

Jis stebėjo, kaip ji nueina koridoriumi, ir svarstė, apie ką, po velnių, ji kalbėjo.

4

Pirmą kartą išgirdę britišką akcentą, Kathė ir Jimbas pagalvojo, kad Billis tiesiog kvailioja. Jimbas buvo su juo kambaryje ir peržiūrinėjo skalbinius. Kathė priėjo prie durų pažiūrėti, ar Billis pasiruošęs eiti su ja ir Challa į mokyklą.

– Billi, kas tau? – paklausė ji, pamačiusi keistą jo veido išraišką.

Jis pažvelgė į ją, nužvelgė kambarį ir dėbtelėjo į tą kitą berniuką, irgi spoksantį į jį. Jis neturėjo jokio supratimo, kas yra tiedu, kaip ir kodėl čia atsidūrė jis. Taip pat nepažinojo nė vieno žmogaus vardu Billis. Žinojo tik tiek, kad jo vardas Arthuras ir kad jis yra iš Londono. Pažvelgęs žemyn pamatė savo kojines: viena buvo juoda, kita violetinė.

– Sakau, be jokios abejonės, jos ne tos pačios poros.

Mergaitė sukikeno, berniukas taip pat.

– Oi, Billi, na, tu ir juokingas. Ir gerai, taip linksmiau. Kalbi visai kaip daktaras Vatsonas iš filmų apie Šerloką Holmsą, kuriuos nuolat žiūri, ar ne, Jimbai?

Tada ji nustriksėjo, o berniukas vardu Jimbas nudūmė laukan šaukdamas:

– Geriau paskubėk, nes pavėluosi.

Kodėl, stebėjosi jis, jį vadina Billiu, jei jo vardas Arthuras? Ar jis koks apsimetėlis? Ar atėjo į šiuos namus kaip šnipas? Detektyvas? Kad sudėliotų visas dėlionės dalis, reikėjo pasitelkti loginį mąstymą. Kodėl jis mūvėjo skirtingų spalvų kojines? Kas jas užmovė? Ir kas iš viso čia vyksta?

– Ei, Billi, ar ateini? Žinai, ką padarys tėtis Chalas, jei vėl pavėluosi.

Arthuras nusprendė, kad jei jau ketina apsimetinėti, reikia eiti iki galo. Jis pasivijo Challą ir Kathę ir su jomis nuėjo į mokyklą Nicholas gatvėje, bet visą kelią tylėjo. Kai jie praėjo pro vieną klasę, Kathė paklausė:

– Kur eini, Billi? Geriau jau eik į vidų.

Jis sustojo ir prastovėjo, kol pagal paskutinę likusią laisvą vietą išsiaiškino, kur bus saugu atsisėsti. Link suolo jis ėjo nesidairydamas į šalis, aukštai iškėlęs galvą, nedrįsdamas nieko sakyti: jis jau spėjo susigaudyti, kad kiti juokėsi, nes jis kalbėjo kitaip.

Mokytoja išdalijo aritmetikos kontrolinio užduočių lapus.

– Kai baigsite, – pasakė ji, – galite palikti savo darbus knygose ir eiti į pertrauką. Grįžę dar kartą pasitikrinkite savo atsakymus. Tada surinksiu darbus ir juos įvertinsiu.

Arthuras pažvelgė į testą – daugybos ir dalybos stulpeliu uždaviniai jam kėlė juoką. Jis paėmė pieštuką ir greitai perbėgo per lape esančias užduotis, mintyse išsprendė uždavinius ir surašė atsakymus. Baigęs įdėjo darbą į knygą, sukryžiavo rankas ir įdelbė akis į tuštumą.

– Taip elementaru.

Mokyklos kieme jį erzino triukšmaujantys vaikai ir jis užsimerkė...

Po pertraukos mokytoja pasakė:

– Dabar ištraukite iš knygų kontrolinį darbą.

Billis nustebęs pakėlė akis. Ką jis veikė klasėje? Kaip jis čia atsirado? Prisiminė, kad ryte atsikėlė, bet ne tai, kaip apsirengė ir atėjo į mokyklą. Kas įvyko nuo atsibudimo namuose iki dabar, nė nenutuokė.

– Prieš atiduodami matematikos kontrolinį, galite pasitikrinti savo atsakymus.

Kokį dar matematikos kontrolinį?

Jis dažnai rasdavo pas save kažkokius popierius ir tiesiog manydavo, kad jie yra jo. Tačiau dabar suprato, kad, būdamas toks negabus matematikai, niekaip negalėjo išspręsti tų uždavinių. Žvilgtelėjo į mergaitę gretimame suole ir jos darbe pamatė tas pačias užduotis. Tada gūžtelėjo pečiais, paėmė pieštuką ir viršuje užrašė „Billis Milliganas“.
Jis neturėjo žalio supratimo, kas vyksta, bet nusprendė, kad jei ji paklaus, kodėl jis neturi matematikos darbo, pasakys, kad kur nors jį paliko arba pametė lauke. Turės gi jai ką nors pasakyti. Atsivertė knygą ir spoksojo į ją negalėdamas patikėti tuo, ką mato. Ten buvo kontrolinis darbas su įrašytais atsakymais į visus penkiasdešimt uždavinių. Jis pastebėjo, kad rašysena ne jo, panaši, bet tarsi parašyta labai greitai. Jis dažnai rasdavo pas save kažkokius popierius ir tiesiog manydavo, kad jie yra jo. Tačiau dabar suprato, kad, būdamas toks negabus matematikai, niekaip negalėjo išspręsti tų uždavinių. Žvilgtelėjo į mergaitę gretimame suole ir jos darbe pamatė tas pačias užduotis. Tada gūžtelėjo pečiais, paėmė pieštuką ir viršuje užrašė „Billis Milliganas“. Kontrolinio tikrinti neketino. Kokia prasmė tikrinti atsakymus, jei nežinojo, kaip tuos uždavinius spręsti?

– Ar jau baigėte?

Jis pakėlė akis ir pamatė virš jo stovinčią mokytoją.

– Taip.

– Nori pasakyti, kad net nepatikrinai savo atsakymų?

– Ne.

– Ar taip savimi pasitiki, kad išlaikysi šį testą?

– Nežinau, – atsakė Billis. – Vienintelis būdas tai sužinoti – jį įvertinti.

Ji nusinešė kontrolinį darbą prie savo stalo ir po kelių sekundžių jis pamatė, kaip jos veidas susiraukė. Ji grįžo prie jo.

– Parodyk man savo knygą, Billi.

Jis padavė jai knygą ir ji ją pavartė.

– Parodyk savo rankas.

Jis parodė jai savo rankas. Tada ji paprašė parodyti marškinių rankogalius, kišenių turinį ir apžiūrėjo pasuolę.

– Keista, – galiausiai pasakė ji, – nieko nesuprantu. Tu niekaip negalėjai turėti atsakymų, nes kontrolinio darbo užduočių kopijas dariau tik šįryt ir vieninteliai atsakymai yra mano rankinėje.

– Ar aš išlaikiau? – paklausė Billis.

Ji nenoriai grąžino jam kontrolinį.

– Tu gavai puikų balą.

Billį mokytojai vadino tinginiu, maištautoju, melagiu. Nuo ketvirtos iki aštuntos klasės jis nuolat lankėsi mokyklos socialinių darbuotojų, direktoriaus, psichologo kabinetuose. Paauglystė buvo nuolatinė kova: reikėjo kurti istorijas, iškraipyti tiesą, manipuliuoti paaiškinimais, kad nereikėtų pripažinti, jog dažniausiai jis nežinojo, kas jam nutiko prieš kelias dienas, valandas, net vos prieš kelias minutes.
Billį mokytojai vadino tinginiu, maištautoju, melagiu. Nuo ketvirtos iki aštuntos klasės jis nuolat lankėsi mokyklos socialinių darbuotojų, direktoriaus, psichologo kabinetuose. Paauglystė buvo nuolatinė kova: reikėjo kurti istorijas, iškraipyti tiesą, manipuliuoti paaiškinimais, kad nereikėtų pripažinti, jog dažniausiai jis nežinojo, kas jam nutiko prieš kelias dienas, valandas, net vos prieš kelias minutes. Visi pastebėdavo, kad kartais jis panyra į tam tikras transo būsenas. Visi galėjo pasakyti, kad jis keistas.

Supratęs, kad skiriasi nuo kitų žmonių, kad ne visi praranda laiką, kad aplinkiniai tarsi sutarę kartoja, jog jis darė ir sakė dalykus, kurių jis vienas negali prisiminti, padarė išvadą, kad yra nenormalus. Jis tai slėpė.

Kažkokiu būdu jam pavyko išlaikyti paslaptį.

Mokytojas prisiminė 1969 metų pavasarį, kai Billiui buvo keturiolika ir jis mokėsi aštuntoje klasėje. Chalmeris nusivedė jį į ūkį už kukurūzų lauko, įdavė jam kastuvą ir liepė kasti...

Dr. Stella Karolin vėliau šį įvykį iš jo pasakojimo aprašė savo pareiškime, kuris buvo įtrauktas į teismo protokolą: „[Jo patėvis] seksualiai išnaudojo Billį ir grasino palaidoti jį gyvą, jei papasakos motinai. Kartą jis vaiką net užkasė, bet paliko vamzdį virš jo veido, kad galėtų kvėpuoti...

Prieš atkasdamas berniuką jis per vamzdį šlapinosi ant jo veido“ (Newsweek, 1978 metų gruodžio 18 diena).

...Nuo tos dienos Dannis bijojo žemės. Jis daugiau niekada nebegalėjo gulėti ant žolės, liesti žemės ar piešti peizažų.

5

Po kelių dienų Billis nuėjo į savo kambarį ir pabandė įjungti naktinį šviestuvą šalia lovos. Jis neužsidegė. Spustelėjo jį kelis kartus. Vis tiek nieko. Tada nuėjo į virtuvę, paėmė naują lemputę ir grįžo jos pakeisti. Buvo matęs, kaip tai daro mama. Trenkė tokia smūginė banga, kad jis bloškėsi į sieną...

Tommis atmerkė akis ir apsidairė aplinkui, nežinodamas, ko tikėtis. Pamatė ant lovos gulinčią lemputę, pakėlė ją, žvilgtelėjo po šviestuvo gaubtu ir ėmė ją sukti. Kai palietė metalinį žiedą, jį pakratė elektra.

– Ot šūdas! Kas per velniava?

Jis nuėmė gaubtą ir pažvelgė į skylę. Palietė ją ir jį vėl pakratė. Prisėdo, bandydamas suprasti iš kur visa tai ateina. Nusekė elektros laidu iki vietos, kur jis buvo įjungtas į sieną. Ištraukė kištuką iš rozetės ir vėl palietė metalinį žiedą. Nieko. Vadinasi, visa tai ėjo iš sienos. Jis pažvelgė į dvi mažas skylutes, tada pašoko ir nubėgo laiptais žemyn. Atsekė laidus nuo lubų iki saugiklių dėžutės, paskui nulydėjo akimis kabelį nuo saugiklių dėžutės už namo ir sustojo iš nuostabos, kai pamatė, kad laidai kyla ant telefono stulpų ir nusidriekia palei gatvę tolyn. Tai štai kam reikėjo tų prakeiktų stulpų!

Tommis nusekė paskui stulpus, kad pamatytų, kur jie veda. Jau buvo beveik sutemę, kai jis atsidūrė prie pastato su juosiančia spygliuotos vielos tvora ir užrašu „Ohajo elektros tinklai“. „Gerai, – pagalvojo jis, – o iš kur jie ima tą šlamštą, įžiebiantį šviesas ir kone mirtinai nukratantį?“

Danielio Keyeso knygos „Mįslinga Billio Milligano istorija“ viršelis
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją