Tikra tiesa – Respublikos Prezidentas Lietuvoje ne visagalis, o Lietuvos Respublika – ne prezidentinė. Kita vertus, žaidimas kategorijomis yra pakankamai ribotas užsiėmimas realiame gyvenime ir realioje politikoje. Tai kas tinka teoriniam pokalbiui auditorijoje ar moksliniam straipsniui, ne visada tinka politinei argumentacijai.
Dar keisčiau, jei ne kvailiau, elgiamės atsakymo į klausimą „ar prezidentė gali taip elgtis?“ ieškodami teorinio apibendrinimo pavidalą turinčiose kategorijose (t. y. bandydami surasti raktiniu turintį tapti atsakymą į klausimą „Lietuva yra pusiau prezidentinė ar parlamentinė respublika?“). Juk šios kategorijos yra sąlyginės ir dirbtinės, skirtos tik valstybių palyginimui ir jų tipologizavimui mokslinių tyrinėjimų bei studijų tikslais. Politikos mokslų atstovai jas kūrė ir plėtojo ne tam, kad kažkas išdidžiai išpūtęs žandus aiškintų, esą Lietuvos valstybės vadovas negali to ir to daryti , nes politikos mokslo požiūriu Lietuva priskiriama parlamentinių respublikų (beje, netgi politikos mokslų ekspertu netikėtai tapusio mūsų Konstitucinio Teismo teigimu – negrynų) kategorijai.
Logikos požiūriu prielaida čia nekorektiškai sukeista vietomis su išvada, tad teiginys „(Lietuva yra parlamentinė respublika, vadinasi) prezidentė negali taip elgtis“ savo loginiu nepagrįstumu niekuo nesiskiria nuo akivaizdžiai klaidingo kito teiginio „(moku kalbėti angliškai, vadinasi) esu anglas“ .
Trumpiau sakant, šis argumentas niekam tikęs. Tačiau yra ir kitų, su mažesne pretenzija į paradoksaliai sujungtus teisę ir mokslingumą, bet ryškiai orientuotų į tariamą demokratinį valstybės pamatą – dalies rinkėjų išreikštą pasitikėjimą.
Šį, rinkimuose išsakyta dalies piliečių valia grindžiamą, argumentą ryškiai apibūdina kadenciją baigusio prezidento pasisakymai, kad jam neįsivaizduojama kaip „demokratinės valstybės vadovas galėtų krėsti tokius pokštus“, kad „piliečių valia yra šventas dalykas”, ir, esą, jei „jos nepaisytume, reikštų, kad norime grįžti ten, kur buvome ištisus penkis dešimtmečius, bet ryžtingai išėjome 1990 metų kovo 11-ąją“.
Turint omeny tai, kad Vyriausybės formavime dalyvauja toli gražu ne kiekviena partija, demokratinio rinkėjų valios ir interesų atstovavimo požiūriu prezidentės įsikišimas formuojant koaliciją gali būti netgi lengviau pateisinamas, nei už Darbo partiją mažesnį – 251 610 rinkėjų – pasitikėjimą gavusios Socialdemokratų partijos apsisprendimas kažką kviesti ar nekviesti darbui bendroje koalicijoje (tai, kad vienmandatėse apygardose Socialdemokratų partija gavo daugiau mandatų nei Darbo partija, liudija ne tiek palankumą ir pasitikėjimą ja, kiek tai, kad ji suvokiama kaip mažesnis blogis; todėl vienmandačių apygardų rezultatai pasitikėjimo partijomis lygiui matuoti tinka mažiau nei daugiamandatės). Beje, jei jau sakoma, kad rinkėjų valią reikia gerbti – kaip tuomet pateisinti Tėvynės Sąjungos nušalinimą nuo koalicijos formavimo, juk ji gavo gerokai didesnį pasitikėjimą nei į koaliciją numatoma įtraukti partija Tvarka ir teisingumas (o mandatų – daugiau ir už Darbo partiją)? Bet tai natūralu, neišvengiama ir tik dar sykį patvirtina, kad (ne)dalyvavimą koalicijoje lemia politiniai interesai, derybos ir kompromisai, o ne visų tam tikrą rinkėjų pasitikėjimą gavusių politinių partijų atstovavimas.
Antra vertus, reikia suprasti, kad valdžių padalijimas ir joms suteiktų galių pusiausvyra nėra vien to meto mados padiktuota mūsų galiojančios 1992 m. Konstitucijos nuostata, o jos kertinis akmuo. Pats valdžių padalijimas ir galių išskirstymas skirtas politinei bendruomenei (Tautai) padėti apsisaugoti nuo galios koncentravimo ir piktnaudžiavimo suteikta galia. Galime prisiminti ne vieną demokratijos nesėkmę, kurią sukėlė tinkamo galių padalijimo stoka.
Antai ir fašistinis autoritarinis režimas Vokietijoje (tuometiniam prezidentui Hindenburgui kancleriu paskyrus Hitlerį) atsirado būtent demokratiniu keliu į svarbiausias pareigas paskyrus netinkamą asmenį. Prezidentas buvo senas, neturėjo jėgų ir noro kovoti, o rinkėjų valia – gana aiški. Lygiai taip pat paskutiniu Europos autoritaru tituluojamas Baltarusijos vadovas pirmąsyk įgaliojimus gavo demokratiniuose rinkimuose. Todėl labai svarbu, kad galios išliktų padalintos ir nė viena iš valstybės valdžios institucijų – nei Parlamentas, nei prezidentas – neperimtų kitai institucijai priklausančių galių, o tiksliau – nesukoncentruotų pavojingai daug galių vienose rankose.
Šiuo požiūriu mūsų Konstitucijoje užprogramuota situacija, kuomet dėl ministro pirmininko kandidatūros turi būti pasiektas Seimo ir Respublikos prezidento konsensusas, o dėl visų ministrų kandidatūrų – ministro pirmininko, Seimo ir Respublikos prezidento konsensusas. Nes nė vienas iš jų neturi teisinių svertų paskirti ką įsigeidęs, bet kiekvienas turi absoliutaus veto teisę: taigi, prezidentė Seimo neprivers ministru pirmininku paskirti vieną jos patarėjų arba šiaip mylėtojų, tačiau jokie koalicijos partnerių sutarimai ir jos neprivers Seimui pasiūlyti neįtinkantį ministrą pirmininką arba paskirti neįtinkantį ministrą.
Netgi Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime suformuluota į jo konstitucinių funkcijų žanrą sveiko proto ir teisės mokslo požiūriu netelpanti prielaida (savo žymųjį samprotavimą pats Konstitucinis Teismas minėtame nutarime įvardijo ne kaip „išvadą“ ar „interpretaciją“, o būtent šitaip – „prielaida“!), esą „Respublikos prezidentas negali laisvai pasirinkti Ministro Pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų pareigūnų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais“, nieko nesako apie tai, kad kažkas prezidentui trukdytų reikšti savo poziciją dėl kandidatų į ministrus pirmininkus ar ministrus tinkamumo; atvirkščiai, čia pabrėžiamas galių formuojant Vyriausybę pasidalijimas ir būtinumas pasiekti kompromisą. O tai, kad buvę valstybės vadovai taip stačiai visko anksčiau nesakydavo – iš esmės taktikos ir jų asmeninių charakterio savybių dalykas.
Verta pastebėti ir tai, kad cituota Konstitucinio Teismo „prielaida“ (kažkodėl komentatorių paprastai išverčiama išimtinai Seimo galių naudai, o ne kaip konsensuso būtinumo įvardijimas) argumentuota taip, kad netgi prezidento galioms nepalanki jos interpretacija stokoja bent minimalaus teisinio stabilumo bei tikrumo: „Pagal Europos konstitucinę tradiciją prezidentas vyriausybės vadovu skiria tą asmenį, kurį remia parlamento dauguma. Tokios konstitucinės praktikos laikomasi ir Lietuvoje“. Vertinant į praktiką orientuotą argumentą („tokios konstitucinės praktikos laikomasi Lietuvoje“) ir perfrazuojant vieną teisės teorijos šulų H. Hartą, senas įprotis rytais gerti kavą teisės požiūriu man netrukdo rytoj ryte vietoj kasdienio kavos puodelio užsiplikyti juodos arbatos.
Taigi, prezidente, gal... arbatos?