Net Audronius už sienos pašoka iš miegų, brinkt langą atlapnojęs:
- O kas ten, kur? Bombarduoja?! Kelk kariuomenę!
- Ei, - rinkdama šviežias bulves balkone, sakau jam: - nurimk, kaimynas atskrido, išbarstė kelis maišus... Kelk pats, nes Dalia jau visą maišą žiemai baigia prisirinkti.
Audronius – žinau aš jį – nenori atsilikti nuo Prezidentės, išsigando, jog dar pramiegojęs tokį dangaus „fintą“ barti gaus. Puola į gatvę su trispalvių maišeliu nustebęs: nuo kada bulvėmis iš dangaus lyja?!
- Kaimynas, - aiškinu, - atskrido, išbarstė ir dar paklausė: „Ar maža nepasirodys?“
- Kuris kaimynas, Rasa?
- Aliaksandras! - pritrunku kantrybės: kaip tiems mūsų audroniams ilgai „šyla“! - Juk žadėjo atskristi. Tik aš niekam neprisipažinau, jog mes jam dar praėjusią savaitę paaiškinom, kaip iš Minsko tai padaryti: lėktuvėlis turi ties Astravu nusileisti žemai, žemai, tada jo radarai nefiksuoja ir mokesčių mokėti nereikia, jokių bilietų ir apskaitų – gali ne tik bulvių ar morkų, bet gal kartais ir samagono kokio išmesti. Nors – ko gero, butelius prie parašiutų turės pririšti. Panašiai kaip pliušo meškius.
- Brangu, nesąmonė – atkerta Audronius.
- O Baltarusija – žinai, dėl draugystės su mumis į kainą nepažiūrės. Ji už atsiųstus pliušinius meškius iš širdies gali atlyginti. Juolab mano kariai kaip tik tokių dovanėlių ir laukia: jie mėgsta „įkalt“.
Audronius išbalo: „betgi čia kontrabanda, Rasa!“ Kad puls mobilaus numerio ieškoti – jau skambins policijai į Briuselį.
- Nurimk, - raminu: - Čia švedų metodas, seniai suderintas su Briuseliu. Jie visada taip darė – net nuo tada, kai pas mus prieš porą amžių buvo iki Biržų atlėkę. Briuselis irgi pritaria: skraidyti žemai ir išnerti staiga su kokiais nors siurprizais reiškia demokratijos plėtrą! O bulvės – liaudžiai čia geriau už Viktoro ledus, nebijok, nes tai yra garantuota parama pensininkams ir mūsų kariams – košės bus į valias! Todėl geriau tu pirma atsiklausk prezidentės, ar verta dėl bulvių skandalą kelti.
Audronius susikrimto ir į Daukanto aikštę nuslinko. Aš pažiūrėjau iš už kampo: gi aikštėj – kaip žinoma – Dalia jau viską surinkusi, pasvėrusi ir Audroniui sako:
- Maža! Daryk ką nors.
Jis išsigąsta. Juolab buvęs Darius ant vieno maišo pasodintas rypauja:
- Tiesos, o ne bulvių mums! Tiesos, o ne bulvių mums!
Na, jei kam ko maža, tai aš čia būsiu tikrai niekuo dėta – nei aš tų bulvių tikėjaus, man kad tik mūsų vyrai negirti nepasigertų.