Turėtų būti labai netgi baisu, nes “... nuo jų nuomonės priklausys, tarkime, valstybės biudžeto paskirstymas, mokesčiai, įvairiapusis kasdienio gyvenimo reglamentavimas, kuriam privalo paklusti tik gyvenantys Lietuvoje“.

Pasiaiškinkime: kas yra Lietuvai pavojingi „jie“? Žalieji Putino žmogeliukai? GRU šnipai? Neįvardintų priešiškų valstybių agentai? „Jie“ – tai mes, lietuviai! Mes gyvename Belgijoje, Vokietijoje, Danijoje, Italijoje su šių valstybių pasais, bet turime įtartinų intencijų susigrąžinti automatiškai prarastą Lietuvos pilietybę, kurią įgijome gimdami! Mes, - atsiprašau, - „jie“ nekantraudami laukia „daugybinės pilietybės“ referendumo, jis įvyks šįmet, žydint obelims.

O tada, jeigu „jie“ laimės, imsis veiklos: pradės kištis! Apie tai dėstoma LRT naujienų portale pasirodžiusiame Romo Lazutkos straipsnyje gluminančiu pavadinimu „Dviguba pilietybė kaip galimybė kištis į kitų gyvenimą“. Tekstas – rimtas, persunktas grėsmių ir logiškai išprotautų įžvalgų. Autorius – anaiptol ne populiarus klikbaitinis nuomonės formuotojas. Lazutka yra Lietuvos akademinio elito atstovas. Akademikas!

Jis profesoriauja Vilniaus universiteto filosofijos fakultete, dėsto įvairias disciplinas, o tarp jų ir tokią - „Gerovės valstybės modeliai“. Ar tūkstančiai, dešimtys tūkstančių Lietuvos diasporos atstovų patenka į modelius? Spėkite iš dviejų kartų, bet užteks ir to vieno požiūrio, kuriam atstovauja filosofinė Lazutkos vizija. Vaizdas nykus, nes profesorius „juos“, t.y. mus nevadina „tautiečiais“, „lietuviais“, jis kaip tikras sociologijos chirurgas kerta aiškiai: „emigrantai“.

Emigrantas profesoriaus naratyve yra prisitaikėlis, nes „tenka prisitaikyti prie taisyklių, kurias nusistatė tos šalies valdžią renkantys piliečiai“.

Akademinėje Lazutkos vizijoje šie prisitaikėliai yra žmonės – bankomatai ir ne daugiau. Kol siuntė į Tėvynę uždirbtus dolerius, eurus, frankus, kronas, tol buvo toleruojami, o dabar yra kaip yra: „Lietuvių emigrantų perlaidos per dešimtmetį sumažėjo daugiau kaip keturis kartus, skaičiuojant BVP dalimi – nuo 4,4 iki 1 proc.“ Ekonomistus, kurie „bando įrodyti, kad šalies pilietybę turintieji perveda dosnesnes pinigines perlaidas nei ją praradusieji“ profesorius sumala į miltus.

VU filosofijos fakulteto profesorius be didesnių filosofijų užsienio lietuvius mato per pinigus, per uždarbiavimo, greito praturtėjimo reikalus. Jam diaspora – tai apelsinų ir šampinjonų rinkėjai, mašinų plovėjai, svetimų senolių užpakalių švarintojai, kitų profesinių kategorijų darbuotojai – ekonominiai migrantai. Skaitai Lazutką ir matai jau nebe lietuvius, o tamsiaodžius, kurie žiemą šąla Lietuvoje, ties Baltarusijos pasieniu.

Viskas čia aišku: dėl greito euro klajojantys lietuviai yra nesusipratėliai emigrantai. Jie net patys nežino ko nori, - šiandien čia, rytoj ten, jie „... nežino ar apsigyveno ilgam, ar tik kol „užsidirbs ir sugrįš“ į tėvynę“.

Garbusis akademikas panaudojo kabutes - „užsidirbs ir sugrįš“, kad suveiktų semantika. Kad skaitytojui greičiau ryškėtų vertybinė distancija tarp lietuvių čia ir lietuvių kažkur ten.

Lazutkos tekstas LRT portale persunktas sunkiai tramdomu pasidygėjimu diaspora. Štai toks mielas sakinys: „Išplitus tarptautinei migracijai stengiamasi nediskriminuoti gyventojų, kurie neturi šalies pilietybės“. „Tarptautinė migracija“ – kaip infekcinė liga, ji „išplinta“ tarsi kovidas. Minimos pastangos „nediskriminuoti“, tačiau be veiksnio, neaišku, kas ten stengiasi, kas nelabai. Kuo dažniausiai tokios pastangos baigiasi turėjome progos matyti reportažuose iš palapinių miestelių pasienyje.

Nes klausimą derėtų apversti aukštyn kojomis: ar diasporos lietuviai visais įmanomais būdais auklėjantys savo vaikus lietuvybės dvasia nusipelnė, kad iš jų ir jų vaikų būtų atimta pilietybė? Pilietybę atimti gal ir derėtų, bet ne diasporai, o tiems kojos iš trobos neiškėlusiems „gryniesiems“ nesugebantiems feisbuke suregzti sakinio be klaidų, be rusiškų skolinių.
Paulius Jurkevičius
Profesorius kaip tikras migracijos tarnybų valdininkas pasakoja apie tai, kaip viskas paprasta išvykusiems į ES šalis: gyveni ir viską gauni su Lietuvos pilietybe. Siūlau profesoriui atvykti į Romą, nueiti su lietuvišku pasu į bet kurį Italijos banką ir pabandyti atsidaryti sąskaitą. Laukia unikali patirtis. Arba įkurti individualią įmonę. Arba išsinuomoti ilgesniam laikui butą. Arba pasiprašyti Italijos pilietybės.

Nes anot profesoriaus: „protinga ir moraliai pagrįsta siekti pilietybės šalies, kurioje gyveni. O valstybių garbinga politika – emigrantams, prisitaikiusiems prie šalyje veikiančios tvarkos, tą pilietybę suteikti“. Štai jis - tipiškas biurokrato demagogijos pavyzdys! Belieka paminėti Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos straipsnį, ir išsyk nušvistų skaisti „pasaulis pagal akademiką Lazutką“ teisingumo šviesa.

Ji taip protingai ir moraliai šviečia, jog prisitaikęs prie šalyje veikiančios tvarkos oligarcho Abramovičiaus sūnus gauna pasą, pilietybę ir galimybę balsuoti. Nacionalinės premijos laureato Vlado Bagdono žmona baltarusė, matyt, blogiau prisitaikė, todėl jai gresia deportacija.

Arba štai toks retorinis Lazutkos klausimas: „Argi lietuviui emigrantui būtina priimti kitos šalies pilietybę ir būtinai neprarasti savos, kad galėtų vaikus leisti į lietuviškas šeštadienines mokyklėles, burtis į bendrijas, švęsti lietuviškas šventes?“ Lietuvės mamos Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje skaito ir braukia neteisybės ašarą.

Nes klausimą derėtų apversti aukštyn kojomis: ar diasporos lietuviai visais įmanomais būdais auklėjantys savo vaikus lietuvybės dvasia nusipelnė, kad iš jų ir jų vaikų būtų atimta pilietybė? Pilietybę atimti gal ir derėtų, bet ne diasporai, o tiems kojos iš trobos neiškėlusiems „gryniesiems“ nesugebantiems feisbuke suregzti sakinio be klaidų, be rusiškų skolinių.

Lazutką juokina bandymas dvigubą pilietybę sieti „net“ su nacionaliniu saugumu! Pasiskaitykite išeivijos ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimo istoriją, garbusis akademike! Ar tik ne “jie“- emigrantai su savo šalpos fondais, aršiu politiniu lobizmu Amerikoje ir Italijoje neleido uždaryti Lietuvos ambasados prie Šv. Sosto? Ar tik ne „jie“ rėmė pogrindį ir disidentus? Ar tik ne „jie“ palaikė sovietų okupuotos šalies valstybingumo giją?

Šiandien „jie“ - pavojingi. Ir štai - pats nykiausias profesoriaus – filosofo teiginys: „... nėra didelio pavojaus, kad jų balsai lems rinkimų rezultatus“. Mes - rinkti prezidentą ir Seimą pageidaujantys užsienio lietuviai kol kas nepavojingi, nes mūsų nėra daug.

Bet ką čia gali žinoti. Jeigu referendume balsuosite už mus, už dvigubą pilietybę, mes tikrai „kišimės“. Gyvendami brandžios demokratijos šalyse išmokome atpažinti populistus ir balsuosime „prieš“. Rinksime prezidentą be pasakos apie gerovės valstybę, remsime vakarietišką demokratiją. Štai taip mes „kišimės“ į kitų gyvenimus.

Post scriptum. Nuo 1994 metų aš ir mano žmona Jurga gyvename Italijoje su Lietuvos pasais. Neprašėme, nežadame prašyti Italijos pilietybės. Čia gimusi dukra Barbora taip pat gyvena tik su lietuvišku pasu, neseniai baigė Romos „La Sapienza“ universiteto politikos mokslų fakultetą, apsigynė diplominį darbą apie Klaipėdos kraštą.

Perskaičiau jai Lazutkos straipsnį. „Emigrantė“ žybtelėjo akimis ir pasakė: „Aš parašysiu šitam profesoriui laišką“. Laukite, profesoriau, laiško iš Romos.

pj

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (23)