Jeigu iškelsi Ukrainos vėliavą – būsi Lietuvos tautinių vertybių priešas. Beveik išdavikas.
Jeigu iškelsi Lietuvos vėliavą – būsi putinistinis vatnikas. Beveik išdavikas.
NATO Viršūnių susitikimas jau čia pat, jau vos kelios dienos liko. Keli šimtai pasaulio žiniasklaidos atstovų stebės, ką prezidentai ir premjerai „Litexpo“ rūmuose veikia. Ir viena akimi, o gal ir abiem domėsis, kas įdomaus Marijos žemės sostinėje. Kalbins gyventojus, klausinės, ką jie galvoja, prieš ką, už ką ir kodėl. Pasaulio žiniasklaida susidarys vaizdą, kuo gyvena rytinis NATO flangas.
Galiu garantuoti: nei prancūzai, nei amerikiečiai, nei belgai neskaičiuos, kiek ir kokių vėliavų bus iškelta. Ne, savo reportažuose jie nedėlios proporcijų: buvo 5000 Lietuvos trispalvių, 5010 – Ukrainos dvispalvių, 500 – NATO mėlynų, 50 – Europos Sąjungos (ES) mėlynų vėliavų. Vėliavos bus nebent vizualinis fonas jų reportažams. Vėliavų kokybinė proporcija rūpi vietiniams. Tiems, kurie NATO forumo proga bando sukelti erzelį. Nes vasara – toks laikas, kai knieti sukelti erzelį. Jeigu negali dar kartą kartuvių prie Seimo suręsti, tai gali bent jau įžiebti viešą skirstymosi akciją į tikroviškus patriotus, vidutiniškus ir totalius vatnikus. Į geras vėliavas ir į blogas vėliavas.
LRT žurnalistė Jono Ohmano, labdaros fondo „Blue/Yellow“ vadovo paklausė: „Jūs tikriausiai matėte, kad yra tokia grupuotė, kuri sako, kad reikia kelti ne Ukrainos, o Lietuvos vėliavą?“
J. Ohmanas atsakė: „Aš dabar pasakysiu labai negražiai. Šitie mūsų vatnikai, savickai ir panašiai, kokie ten bebūtų, kokie jie ten „reikšmingi“, realiai yra nulis, jie nori tiesiog sau pasidaryti piarą ir tuo pačiu būti naudingi Rusijai. Čia labai jau negražiai sakau, bet tiesiog aš matau tą visą – biškį juokinga, biškį graudu. „Patriotai“... Kas čia patriotas? Čia esu aš. Atsiprašau šioj vietoj... Bet čia marginalai, nieko...“
Paminėta „grupuotė“ net apsilaižė: norėjo kąsnio ir jį gavo patiektą ant LRT lėkštutės. Gavo žibalo statinę NATO Viršūnių susitikimo proga.
Klausimas: kas būtų nutikę jeigu J. Ohmanas į atvirai provokuojamą klausimą būtų numojęs ranka ir pasitelkęs tipiškai skandinavišką savikontrolę trumpai atsakęs: „Tegu sau kelia. Jų teisė...“ Atsakymas: nieko nebūtų įvykę. Erzelio židinys būtų neįsiliepsnojęs. Lietuvos valstybinė vėliava būtų palikta plevėsuoti ramybėje. Greta Ukrainos, ES, NATO ir kitų Šiaurės Aljanso sutarties šalių vėliavų.
Diskusija televizijoje – apie Wagnerio grupuotę ir jos boso likimą. Žodis „grupuotė“ laidos metu po truputį tampa raktiniu ir įtraukia žiūrovą į neigiamą semantikos lauką. Viskas teisingai: ar verta kažko smagaus tikėtis iš samdomų banditų? Tada laidos vedėja smagiai šypteli ir žaibiškai nukreipia pokalbio temą link kitos grupuotės. Tos, kuri sako, kad reikia kelti ne Ukrainos, o Lietuvos vėliavą. Ramioje komentarų laidoje tvyro emocinis šaršalas. Lyg šviežio kraujo kvapas būtų pasklidęs. J. Ohmanas susinervina, praranda skandinavišką savikontrolę ir pasako tai, ką galvoja apie mūsiškę grupuotę. Jam, tiesa, išsprūsta „atsiprašau“.
Burtas mestas. Čia ir bus tas posūkio momentas, kai Lietuvos trispalvė oficialiai atiduota marginalams suvalgyti. Jie tokio deserto norėjo – ir jie jį gavo. Galima suprasti J. Ohmano pyktį, bet „grupuotė“ šįsyk geriau sužaidė. Gudriau. Lietuviškasis Schwarzeneggeris įtempė maršistinius raumenis ir pakvietė į naują šventąjį karą: dėl išniekintos vėliavos. Greta kitų jau vykusių, dar teberusenančių šventųjų karų: a) Stambulo konvencija; b) teisė mirti po gaubtu; c) palikite ramybėje Kiniją; d) „w“ raidės prakeiksmas ir taip toliau.
Šeimų maršas išsyk ėmė būgnyti savo agitpropo tamtamais. Apie „peržengtą moralinę ir juridinę ribą, nepagarbą valstybės simboliams bei juos ginantiems piliečiams“. Apie „Lietuvos teritoriją laikinai administruojančių asmenų nuolankiai vykdomą globalizmo centrų politinį užsakymą“. Apie „Lietuvos valstybingumo ir tautiškumo naikinimo darbus“. Ponia Genovaitė ir ponas Mečislovas feisbuke pritaria: Dievulėliau, štai taip naikinama lietuvybė. Kažkas bando aiškintis: ar tas baisusis „globalizmo centras“, kurį pakvietė „Lietuvos teritoriją laikinai administruojantys asmenys“, nebus NATO? Ar Lietuvos galiūnas mus apgins nuo vėliavų Vilniuje, kuriose yra mėlyna nešvankumo spalva, įskaitant Šiaurės Atlanto aljanso ir Europos Sąjungos?
Čia jau nebe juokai, o rimtas nusikaltimas. Vienas baisiausių: nacionalinės vėliavos išniekinimas! Šeimų sąjūdis konsultuojasi su teisininkais ir: „kreipiasi į Generalinę prokuratūrą su prašymu ištirti, ar piliečio Jono Ohmano pasisakyme nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 str. 2 dalyje numatytos veikos“.
Kokia ten ta veika? „Blue/Yellow“ sumanymas – iškelti tūkstančius Ukrainos vėliavų, kad NATO valstybių vadovai pamatytų, pajustų Lietuvos siekį padėti Ukrainai. Ne amžinai jos plevėsuotų – iki liepos 13-osios. Lietuviškojo Schwarzeneggerio gerbėjai mano, kad šito daryti nereikia. Nes užsienio valstybių prezidentai ir premjerai, nusileidę Vilniuje, galbūt nesupras, kur nusileido: gal ne Lietuvoje, gal Ukrainoje. Todėl mėlynas–geltonas reikia „pastatyti į vietą“, nustelbti trispalvėmis.
Nors palaukite, ponas Lietuvos galiūne: Vilniaus NATO forumas nėra pasaulio šakočių čempionatas, kuriame mes būtume aiškūs favoritai. NATO forumo tema – parama Ukrainai.
Galiūno fanai šito, atrodo, nesupranta. Jie ne šiaip piktinasi, jie „reikalauja pagal Administracinių nusižengimų kodekso 519 straipsnį už vėliavų iškėlimo tvarkos pažeidimus patraukti atsakomybėn“. Ką? Visus tuos, kurie kelia ne tas vėliavas. Neblogas vėliavų karas NATO Viršūnių susitikimo išvakarėse, ar ne? Negerai, oj kaip negerai pradėti muštis dėl savo valstybės vėliavos, kai visas likęs pasaulis į tave žiūri. Į tave, ne į tavo vėliavas.
Galiu ta proga priminti liūdnas pasaulinių summitų istorijas. Nelabai retus atvejus, kai kokia nors maža ar didelė „grupuotė“ nutaria pademonstruoti savo vertybes, ir svarbių tarptautinių sprendimų arenos tampa susirėmimų, sąskaitų suvedinėjimo, teroro arenomis. Imkime G8 viršūnių susitikimą Genujoje 2001 metų liepos mėnesį. Į Italijos pajūrio miestą atvyko galingiausių pasaulio industrinių valstybių vadovai, jiems iššūkį metė teisybės ieškotojai – antiglobalistai. Ten tarp jų visokių vertybininkų buvo – vieni reikalavo įsiskolinusioms šalims nubraukti skolas, kiti norėjo taikos visame pasaulyje, treti siūlė Italijai išeiti iš NATO ir ES. Kristupo Kolumbo gimtasis miestas kelias dienas buvo siaubiamas įsisiautėjusių vandalų – griaunamas, deginamas, plėšiamas. Galiausiai Roma buvo priversta įvesti kariuomenę. Pasaulio viršūnių susitikimas baigėsi kraujo praliejimu, laidotuvėmis, teismais.
Būtų gerai, jeigu Vilnius nustotų agresyviai vėliavomis mosuotis. Bent iki liepos 13-osios. Nes Jevgenijaus Prigožino marodierių legionas rūko ir laukia įsakymų. Šįkart – visai šalia mūsų.
