Paulius Jurkevičius. Mano pūkuotas, šėtoniškai gudrus bičiulis: pacifistas

Beje, lėktuvų jie neturi, bet dronus – taip. Kai jų susirenka 10–50 tūkstančių vienoje vietoje, pavyzdžiui, centrinėje didelio miesto aikštėje – tada paleidžia droną. Kad parodytų iš viršaus, kiek jų daug. Kad pasaulis pamatytų plačią pacifizmo armiją. Kad išsižiotumėte ir pasakytumėte: „Tai bent!“

Todėl neverta daryti klaidos skaičiuojant armijas. Kiek armijų šiuo metu yra Europoje? Skaičiuojame: Maskvos armija, Kyjivo armija, NATO šalių armijos. Kažkur toliau – Kinijos armija, Indijos. Viskas? Ne. O kur nuolat auganti, stiprėjanti, vis įtakingesnė pacifistų armija? Ji nešaudo, bet strategiją turi labai aiškią – bet kuria kaina sustabdyti karą Ukrainoje. Pacifistų armija faktiškai – beginklė, bet įtakinga, todėl dar neaišku, ar NATO generolams neteks nuolankiai nusišluostyti prakaito nuo kaktos ir pradėti siekti taikos.

Tai kiek ten tos pacifizmo jėgos – daug? Ar labai daug? Karo Ukrainoje metinių proga pacifistų karingos taikos veiksmai – masinės protesto demonstracijos – vyko: 50 Italijos miestų, po 20 Vokietijos, Ispanijos, Portugalijos, 15 Prancūzijos, po 10 Didžiosios Britanijos, Belgijos, Austrijos miestų. Šiuos gana apytikslius duomenis radau Italijos vyskupų konferencijos dienraštyje „Avvenire“.

Kiek iš viso Europoje yra aktyvių, karui prieš karą nusiteikusių pacifistų? Tikslios pacifizmo statistikos greičiausiai nėra. Bet, pavyzdžiui, lapkričio mėnesį Romoje vyko pacifistų renginukas prieš karą, toks visiškai normalus, gerai organizuotas, reklamuotas, logistiškai tvarkingas renginys, per kurį šv. Jono Laterane – Romos vyskupo aikštėje – susibūrė 100 tūkst. pacifistų. Išvertus į militaristinę karo skaičiuoklę, tai būtų 100 batalionų, apie 16 brigadų, maždaug 10 divizijų. Mažai? Lietuva jaudinasi ir neprisišaukia vienos bundesvero brigados, o čia – 16. Per vieną savaitgalį. Viename mieste. Berlyne jų susirinko 50 tūkst. Paryžiuje – 10 tūkst.

Pacifistai yra įdomūs žmonės. Inteligentiški ir išsilavinę. Retorikos ir diskusijų meistrai. Vidutinių ir pakankamai aukštų pajamų. Įvairių amžiaus grupių – tiek beibibumeriai, tiek milenialsai, bet yra šviežutėlė „Z karta“ – gimusieji tarp 1997 ir 2012 metų.

Bendrauti su pacifistais – įdomu ir naudinga. Galima netgi susidraugauti, ir aš tai pabandžiau. Išgeri puodelį kavos, padiskutuoji, perpranti jų logiką, idėjas. Kai kurie – simpatiški ir empatiški. Tiesa, pasitaiko ir labai karingų pacifistų. Karingas pacifistas yra oksimoronų čempionas – jau vien todėl man asmeniškai sukyla diskusinio adrenalino koncentracija. Labiau patinka pūkuoti pacifistai-intelektualai. Su pacifistais-verslininkais ginčytis sudėtingiau, bet suprasti juos nesudėtinga.

Taigi, galime išskirti tris svarbiausias pacifistų grupes:

1. Intelektualai. Konfesiniai idealistai. Filosofai. Fanatikai. Pūkuoti ir labai naivūs.
2. Politiniai pacifistai. Tokie kaip prancūzų europarlamentaras deputatas Florianas Philippot, atėjęs iš dešiniojo „Nacionalinio fronto“. Arba italų populistai iš „Penkių žvaigždžių“, arba vokiečių maršistai iš AFD.
3. Pacifistai generaliniai direktoriai. Verslo strategai. Turtingi žmonės šiaip jau. Ginkluoti skaičiais ir socialinių neramumų baime.

Su idealistais-filosofais diskutuoti įdomu. Nes su pradiniu diskusijos punktu aš sutinku, ir visi sveiko proto nepraradę Europos Sąjungos (ES) žmonės, manau, sutinka. Karas yra blogis? Žinoma. Geriau jo nebūtų. Geriau tevisad šviečia saulė, liejasi vynas, pinigai teka universitetams, mokslui ir kultūrai, o ne „Leopardams“. Sutinku. Iki šio diskusinio punkto – jie pūkuoti ir aš pūkuotas. Bet paskui diskusija pradeda strigti. Na, gerai, karas Irake buvo kažin, ar prasmingas. Bet lyginti Sadamą Husseiną, kuris gynėsi nuo amerikiečių, su Volodymyru Zelenskiu, kuris ginasi nuo rusų? Jūs, profesoriau-pacifiste, suprantate: vienas buvo diktatorius, kitas – demokratiškai išrinktas? Profesorius-pacifistas supranta. Bet vis tiek: juk egzistencialistas Albertas Camus sakė, kad geriau būti auka, o ne budeliu, nes sokratiškasis stoicizmas yra grožis... Belieka pasiųsti pacifistą-filosofą. Ne paskui rusų „korablį“, ne. Geriau ten – į Bučą.

Su konfesiniais pacifistais ginčai prasideda nuo Ekleziasto ir baigiasi kryžiaus tema. Taip, Jėzus, matyt, buvo pirmasis pacifistas, nes sake: „Visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“. Amžinos taikos planas baigėsi blogai jo skelbėjams, Kristaus apaštalams: Baltramiejui nulupo odą, Petrą ir Andrių nukryžiavo, Paulių nukirsdino. Konfesinius pacifistus lengva nutildyti, nes primeni Kirilo barzdą, laikrodį – ir amen. Bet liekame taikoje: popiežius Pranciškus gali būti konfesinis pacifistas. Vien todėl, kad nenori būti Vakarų Kirilas.

Su politiniais pacifistais susikalbėti sunku. Praktiškai neįmanoma. Jų yra visur: ir kairėje, ir dešinėje. Daugiau dešinėje, nes taip rodo Europos Tarybos ECFR apklausa. Labiausiai taikos „bet kuria kaina“ nori Italijos „Lega“, vokiečių AFD, prancūzų „Rassemblement National“, ispanų „Vox“. Neatsilieka kairieji italų populistai, vokiečių SPD, prancūzų „Nepavergtieji“. Jiems galima užduoti legendinį klausimą – „kieno Krymas?“ – ir išnirs taikos planas pagal „Valdovo“ autorių. „Valdovo“ autorius buvo pragmatiškasis Nicolò Machiavellis. Jie visi irgi pragmatiški, atsargūs, gudrūs nacionalegoistai: „Taip, Rusija negerai padarė, užpuolė. Bet gal juos išprovokavo?“ Viskas? Ne. Nes reikia sėsti prie derybų stalo. Vienintelis grubus istorinis argumentas politinius pacifistus įvaro į kampą: „Palaukite, o Adolfas su Winstonu susėdo?“ Tada jie atsakys: „Bet norvegų mokytojai taikiai nacius pamokė!“ Ir taip toliau.

Generalinių direktorių pacifizmas remiasi eksportu, importu, grafikais, skaičiais, finansinėmis projekcijomis. Ir namų šeimininkių, visiškai tradicinių šeimų baimėmis: kas bus su dujų kaina? Su vasaros atostogomis? Su paskola įsigytam butui? Su vaiko mokslais universitete? ECFR uždavė klausimą 9 ES šalių ir Didžiosios Britanijos gyventojams: „kiek jums asmeniškai nerimo kelia karo metu kylančios energijos kainos ir pragyvenimo išlaidos?“ Labiausiai išsigandusių padaugėjo Italijoje: nuo 25 proc. iki 34 proc. per pusmetį. Neatsilieka Prancūzija (nuo 27 iki 31 proc.), Vokietija ir Didžioji Britanija (nuo 26 iki 29 proc.). Mažiausiai išsigandusių yra Lenkijoje (nuo 19 iki 22 proc.), nors karo geografijos požiūriu tai sunkiai paaiškinama.

Verslo pacifistų karalius yra Silvio Berlusconis ir jo naratyvas: karas kenkia apyvartai, pelnui, investicijoms. Geriau dividendais grįsta taika mums – milijardieriams – ir joms – namų šeimininkėms. Su verslo pacifistais ginčytis sudėtinga, bet su namų šeimininkėmis ir pačiais jauniausiais – lazanijos pacifistais – galima. Šitai pajutau vesdamas nuotolinę pamoką vienam Turino licėjui. Jie ten visi ramiai snaudė tuo metu, kai pasakojau Rusijos imperializmo istoriją. Bet visi pašoko iš vietų, kai pasakiau, kad rusų imperializmas gali užsukti dujas, o tada sekmadienio močiutės lazanijai – arrivederci.

Su pacifistais kariauti nėra lengva. Bet malonu. Nes tai svarbi intelektinė Vakarų idealistų, naivuolių, istorijos neigėjų konversijos veikla. Džiaugiuosi, kad Lietuvos diaspora užsienyje jos nevengia. Kas, jei ne mes – „taikingiausią“ pasaulio valstybę puikiai pažįstantys lietuviai, – Vokietijoje, Graikijoje, Italijoje ir Prancūzijoje papasakos vakariečiams, kieno yra Krymas?