Rusija puolė. „Hamas“ puolė. Islamizmas puola. Nebūtinai su kalašnikovais rankose ar dronais ore. Puola kultūriškai, ideologiškai. Skverbiasi lėtai, tarsi ėduonis į vakariečių demokratijos emalę, kuri prarado sveiką, baltą spalvą. Ji jau neblizga, nebeatspari. Ją gerokai sugadino europietiškasis populizmas, nerašytas, neoficialus islamizmo sąjungininkas.
Pabandykime įsigilinti: kas yra islamizmas ir kas yra islamas? Tai du skirtingi dalykai, nors skamba panašiai. Islamas yra stipri monoteistinė religija, Alachui taikiai meldžiasi daugiau nei pusantro milijardo planetos žmonių. Meldžiasi, bet neplanuoja religinės-ideologinės ekspansijos.
Ekspansija yra nebe islamo tikėjimo apskritai, o agresyvios islamizmo politikos turinys: konversija arba karas. Arba ir viena, ir kita. Koks yra radikalaus, militarizuoto, aršaus islamizmo veidas ir ekspansijos metodai, pamatėme šį rudenį: raketos, tuneliai, taikių žmonių žudymas ir grobimai, įkaitų šantažo strategija. Be to – galinga, Vakarų visuomenę kiršinanti komunikacija. Islamizmo vykdytojai yra islamistai. Ir jie nėra taikūs maldos žmonės. Anaiptol.
Apsidairęs, atidžiau įsižiūrėjęs į savo kasdienybės reikalus pastebiu štai ką: nuolat susiduriu su islamo religijos atstovais, su musulmonais. Kasdien. Romoje nesusidurti su musulmonais neįmanoma. Ir čia išsyk būtina pabrėžti: jie beveik visi – malonūs, draugiški, paslaugūs, ramūs, darbštūs žmonės. Vardiju: ankstyvuosius artišokus turguje žmonai parduoda musulmonas iš Tuniso. Gėles gimtadienio proga perku pas musulmoną iš Bangladešo. Picą krosnyje kepa musulmonas iš Egipto. Plaukus man kerpa, barzdą ir ūsus tvarko empatiškas musulmonas iš Libano. Vaistinėje akių lašus be recepto paslaugiai pardavė farmacijos bakalauras, musulmonas iš Irako. Ir taip toliau.
Tokia šiandien yra europietiška kasdienybė. Buitį praktiškai monopolizavo musulmonai, išeiviai iš Artimųjų Rytų, Šiaurės ir užsachario Afrikos, Azijos valstybių. Su šia realybe susiduriu aš ir tūkstančiai diasporos tautiečių, gyvenančių Paryžiuje, Berlyne, Stokholme.
Nepaminėjau vieno paslaugos teikėjo. Romos centre nėra automatinių plovyklų. Nežinau, jų gal apskritai nėra. Todėl mano automobilį mažoje plovykloje rankomis plauna musulmonas iš nežinau kur. Kartą draugiškai paklausiau: iš kur tu? Iš pradžių tylėjo, o paskui pro dantis iškošė: „Iš Alacho garbintojų šalies.“ Šis vyrukas man kelia nerimą. Jis nėra nei draugiškas, nei malonus. Ilga, smailėjanti į apačią barzda. Gilus, gręžiantis žvilgsnis.
Iki spalio 7-osios nekreipdavau dėmesio į šį mano buityje retkarčiais dalyvaujantį musulmoną. Visi simpatiški, vienas antipatiškas – argi tai problema? Po šio rudens tragedijos Izraelyje plovykloje vėl susidūręs su antipatišku musulmonu iš nežinia kur pradėjau jį vertinti kitaip. Jis viso labo antipatiškas ar slypi kažkas daugiau? Ką reiškia tas jo žaižaruojančių akių žvilgsnis? Kodėl jis toks nekalbus?
Įsibrovė daugybė kitų įkyrių klausimų į kuriuos greito atsakymo nėra, aš tai žinau. Bet dabar jie tvyro galvoje, jie išnyra kiekvieną dieną, mieste susidūrus su maloniu Hasanu, simpatišku Arifu, draugišku Fahadu, mandagiu Amiru. Ar šie taikūs islamo žmonės visada liks taikūs? Ar neatsitiks taip, kad vieną dieną juos mobilizuos nelabai taikus islamizmas? Ar jie netaps islamistais, islamo kovotojais? Gal jau tapo, tik aš to nežinau, niekas to nežino?
Analizuodamas komentarus apie karą Gazos Ruože, susidariau vaizdą, kad absoliuti dauguma europiečių šį konfliktą vertina kaip dar vieną nesibaigiančio geopolitinio konflikto seriją ir tiek žinių. Kažin, ar tai teisinga. „Hamas“ ir šios teroristų grupuotės rėmėjų susidūrimas su Izraeliu yra žymiai daugiau, tik gal nesimato arba nesinori matyti. Šis konfliktas įkūnija universaliųjų vertybių ir islamistinio obskurantizmo kovą. Islamizmo šalininkai ir simpatizuotojai remia islamiškąjį imperializmą, nukreiptą ne tiek prieš krikščionybę kaip konfesiją, o prieš Vakarų pasaulio vertybes.
Islamistai aklai tiki būtinybe visiems ne musulmonams taikyti viduramžiškąjį „arba – arba“: arba konversija, arba mirtis. Jų vizija – globalus islamo kalifatas, legali absoliutizmo teokratija, kuri remiasi itin žiauria kūniškų bausmių jurisdikcija. Neatsitiktinai Europos Parlamentas šių metų tarptautinę Sacharovo premiją post mortem skyrė Irano judėjimo „Moteris, gyvybė, laisvė“ pradininkei Jinai Mahsai Amini. 22 metų merginą nužudė Irano islamistų moralės policija. Šioje radikalaus islamo valstybėje mums įprasti žodžiai laisvė, tolerancija, pliuralizmas, pagarba asmenybei yra anapus įstatymo ribos.
Būtent Irano islamistinės revoliucijos sargybiniai yra pagrindiniai teroristinių grupuočių „Hamas“ (Gazos Ruožas), „Hezbollah“ (Libanas), „Houthi“ (Šiaurės Jemenas) finansiniai, ideologiniai rėmėjai. Bet Rytų fronto prieš Vakarus mozaika būtų paviršutiniška, jeigu nepaminėtume strateginės jungties tarp karo Gazoje ir karo Ukrainoje: būtent Irano Vladimirui Putinui tiekiami „Shahed“ dronai žudo Kyjivo, Odesos, Charkivo daugiabučių gyventojus.
Kol Vakarai erzelingai ginčijasi, kurių kareiviai prasčiau kariauja – „Hamas“ ar IDF, Rytai kaupia jėgą ir vienijasi. Labai keistai, netipiškai, pavojingai, bet vienijasi. Šimtmečiais, nuo pranašo Mahometo mirties VII amžiuje, dėl teologinių doktrinos dogmų konfliktavę, vieni kitus niekinę musulmonai sunitai bendro reikalo labui taikosi ir bendradarbiauja su musulmonais šiitais. Prieš Izraelį sunitai ir šiitai stoja vieningu mūru, penki islamo priesakai – piliastrai – bendru sutarimu papildomi nerašytu šeštuoju – džihadu. Nieko ypatingo šis žodis nereiškia, tai viso labo teisingas šventas karas už islamo reikalus.
Žiūriu į nekalbaus, nedraugiško automobilių plovyklos Romoje darbuotojo akis ir bandau suprasti: broli, tau rūpi šeštasis Islamo priesakas ar ne?
1683 metais austrai, lenkai, bavarai, saksai, toskaniečiai, venecijiečiai, paraginti popiežiaus Inocento XI, susivienijo į „Lega Santa“ – Šventąją Vakarų Lygą. Na, žodį „Vakarų“ pridėjau aš, jo iš tikrųjų nebuvo. Bet skamba gerai. Jeigu žiūrėtume geopolitiškai, tai buvo de facto Vakarų valstybių sąjunga, grubiai palyginant – anuometinė NATO, jos tikslas buvo apginti Austrijos-Vengrijos imperijos sostinę nuo turkų įsiveržimo. Į jos gretas Abiejų Tautų Respublikos valdovas Jonas Sobieskis pakvietė ir lietuvių karius. Jie žygiavo į Vengriją.
Žinoma, erzelio Europoje netrūko ir anais laikais. Pavyzdžiui, Liudviko XIV Prancūzija iš pradžių nesivėlė į Vienos gynimą dėl savo strateginių tikslų, jiems karo su osmanais nualinta Austrija buvo paranki aplinkybė siekiant hegemonijos Europoje. Tačiau popiežiaus žodis iš Romos tąkart nulėmė: prancūzams teko prisidėti prie Šventosios Lygos veiksmų.
Tąkart Vakarai buvo stipresni už Rytus. Šitai liudija milžiniškas 21 toną sveriantis Vienos katedros varpas, nulietas iš nugalėtos turkų kariuomenės patrankų. Ar populizmo ėduonies apnikti Vakarai šiandien stipresni už Rytus, už vieningą islamizmo frontą? Nedrįstu atsakyti „tikrai taip“. Manau, bijoti islamizmo yra žymiai praktiškesnis dalykas, negu jo nepastebėti. Aš bijau.
