Reikia pažymėti, kad kaltės klausimas mūsų viešojoje erdvėje aptarinėjamas su dideliu entuziazmu ir tokia pačia nemenka poliarizacija. Nuo tų, kurie teigia, kad kiekvienas rusas turi prisiimti vienodai sunkią atsakomybę už Putino režimo veiksmus, iki tų, kurie tikina, kad kaltas tik pats Putinas, arba kaltųjų apskritai nereikia ieškoti.
Kaltės klausimo sprendimas ypač paūmėja sudėtingų, ribinių įvykių akivaizdoje. Tada, kai karinę agresiją patirianti, stebinti ir smerkianti visuomenė ieško galimybės perkelti savo pyktį, nusivylimą, neteisingumo ir beprasmiško žiaurumo patirties jausmą. Tai visiškai normalūs procesai.
Kiek labiau neramina tai, su kokiu dideliu entuziazmu yra siekiama kitiems parodyti kolektyvinės kaltės ribas ir užkrauti nebūtinai apčiuopiamą jos naštą. Kalbėdami apie kolektyvinę kaltę turėtume atsižvelgti į tai, kad jos supratimas ir priėmimas yra labai kompleksiškas ir daug vidinių pastangų bei išorės faktorių reikalaujantis procesas.
Diskusijos apie kolektyvinę kaltę modernioje viešojoje erdvėje prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo. Didelę įtaką joms padarė vokiečių intelektualai, bandę apmąstyti tai, kas įvyko ir tų įvykių tolesnes pasekmes ne tik vokiečių tautai, bet ir visai žmonijai.
Šveicarų psichoanalitikas Carlas Gustavas Jungas vienoje iš savo 1945-ųjų metų esė, aptarinėdamas vokiečių veiksmus nacių režimo klestėjimo, karo ir žlugimo akivaizdoje, pirmą kartą pamini terminą kolektyvinė kaltė (Kollektivschuld).
Turbūt ryškiausią pėdsaką pokario kaltės apmąstymuose paliko vokiečių filosofas, psichologas Karlas Jaspersas, savo studentams 1946-aisiais perskaitęs vėliau atskira knyga išleistą paskaitų ciklą „Vokiečių kaltės klausimas“.
Nesileisdami į platesnius Jasperso kaltės filosofijos aptarimus, galime pasižymėti keturias kaltės formas, kurias jis išskyrė kaip pagrindines: kriminalinė, politinė, moralinė ir metafizinė.
Kriminalinė kaltės forma yra paprasčiausia. Tai kaltė, kai nusižengiama valstybėje sutartiems ir apibrėžtiems įstatymams, o atsakoma nepriklausomai nuo politinės sistemos funkcionuojančiuose teismuose.
Politinė kaltė apibrėžiama kaip piliečių atsakomybė už jo valstybės politinių lyderių padarytus veiksmus ir ateina kartu su pilietybės privilegijomis bei pareigomis.
Moralinė kaltė kyla žmogaus viduje ir susijusi su padarytais blogais, neteisingais, skausmą sukėlusiais ar žalojančiais veiksmais. Šis kaltės jausmas žadinamas vidinės sąžinės, tačiau gali būti išsakomas, pripažįstamas artimų draugų, giminių rate.
Galiausiai, metafizinė kaltė. Tai filosofiškai abstrakčiausia Jasperso pasiūlyta kaltės apibrėžimo forma. Ji suprantama kaip solidarumas su visais žmonijos nariais, kitais žmonėmis ir bendra atsakomybė už bet kokį jiems sukeltą skausmą ar patirtą neteisingumo aktą.
K. Jaspersas apibrėžia ir keturias reakcijas, kurios kyla iš kaltės neišvengiamumo suvokimo. Pirmoji – sąmoningas kaltės prisiėmimas ir suvokimas, kad už ją turi sulaukti tam tikrų pasekmių. Antroji – lygiavertiškai sąmoningas pasirinkimas sukelti neigiamas pasekmes kitam žmogui, atsisakymas vadovautis bet kokiais principais. Trečia – pasyvumas ir indiferentiškumas, susitaikant su tuo, kad nieko nedarymas yra kaltę užtraukiantis veiksmas. Ketvirta – visiškas kaltės neigimas.
Kaip mes galėtume pritaikyti Jasperso pasiūlytą kaltės modelį Rusijos agresijos Ukrainoje atveju?
Pirmiausia, mes turime pripažinti, kad asmeninis kriminalinės ar moralinės kaltės apibrėžimas tikrai negali būti taikomas visiems Rusijos piliečiams be išimties.
Deja, bet esame situacijoje, kai kriminalinį teismo procesą ir bausmę Putino režimui bei jo kolaborantams galime ruošti tik hipotetiškai. Tik tada galima kalbėti ir apie kitų atskirų režimui pasitarnavusių Rusijos piliečių nusikaltimus. Denacifikacijos istorinei analogijai reikalingas deputinizacijos procesas.
Taip pat sudėtinga kalbėti apie kitų asmenų moralines kaltes. Lengva įsivaizduoti, kad pats Vladimiras Putinas, jo aplinkos žmonės ar karo veiksmus Ukrainoje planuojantys ir įgyvendinantys karinio štabo generolai neturi jokių skrupulų. Taip pat lengva įsivaizduoti atskirus žmones Rusijoje, kurie jaučia asmeninę kaltę dėl to, kad jų brolis, tėvas, draugas ar pažįstamas dalyvauja kare Ukrainoje kaip karo kontraktininkas, žudydamas Ukrainos karius ar apskritai niekuo dėtus žmones Bučoje ar Irpinėje.
Taigi, lieka dvi kaltės formos, apie kurias galime kalbėti šiek tiek aiškiau. Pirmoji – politinė rusų tautos kaltė. Ją pasverti yra labai sudėtinga, nes Rusijoje yra nemažai žmonių, kurie niekada nepritarė ir visada priešinosi Putino režimui. Tokia pati nemaža dalis balsavo klastotuose rinkimuose ir iki šiol skelbia savo palaikymą visiems režimo veiksmams bei pritaria visiems Kremliaus propagandos nukalamiems naratyvams.
Politinės kaltės prasme rusams jau tenka prisiimti sankcijų naštą, kurios ilgalaikiai padariniai valstybei bus itin skausmingi. Atviru klausimu lieka tai, ar mes norime pasunkinti šią politinės kaltės naštą, uždrausdami atvykti, prekiauti, užsiimti savo veiklą mūsų šalyse. Priimdami šį sprendimą priversime prisiimti dalį politinės kaltės tuos, kurie išties iki šių dienų palaiko Putino veiksmus, bet nubausime ir dalį tų, kurie jau kelis dešimtmečius nori kitokios Rusijos ir pripažįsta jos nusikaltimus bei istorines klaidas.
Šią filosofinę dilemą turime išsispręsti patys, pasvėrę tai, kas naudingiau ar kelia mažiau grėsmės mūsų valstybei, arba kas padarytų daugiau įtakos galimos ateities Rusijos, deputinizacijos fone.
Turbūt sunkiausia apibrėžti ir užmesti metafizinės kaltės pančius. Visgi, dalis rusų opozicijos atstovų prisiima ne tik politines, bet ir metafizines kaltės pasekmes, pabrėždami, kad rusai karo Ukrainoje akivaizdoje turi tylėti. Tylėti ne todėl, kad nutylėtų vykdomus nusikaltimus ir skriaudas prieš ukrainiečių tautą, bet todėl, kad tiesiog neturi teisės kalbėti.
Ši vidinė diskusija vyksta Rusijos opozicionierių gretose jau kurį laiką ir ji įrodo, kad metafizinės kaltės sąvoka po vienaip ar kitaip pasibaigsiančių karo veiksmų Ukrainoje persekios rusų tautą ilgą laiką. Vokiečių intelektualų apmąstymus paskatinusi kapituliacija šiuo atveju gali būti nepatirta, o tai leidžia suprasti, kad kančios ir suvokimo laikas dar labiau išsiplės ir užgoš modernios naujos valstybės ambicijas.
Koks rusų santykis su kalte dabartiniame istoriniame momente? Nepaisant to, kad daug iš Rusijos pasitraukusių intelektualų, menininkų, jaunų savo srities profesionalų supranta ir viešai pripažįsta jaučiantys kolektyvinę kaltę už tai, kas vyksta, didžioji dalis Rusijoje likusių rusų akivaizdžiai linksta link trečiojo ir ketvirtojo Jasperso aprašytų santykių.
Tai yra, reaguoja į kaltės jausmą absoliučiai pasyviai, pasirinkdami poziciją „o ką aš galiu padaryti? Man šeimą išmaitinti reikia. Nieko tais protestais nepakeisi“ arba tiesiog neigdami kaltę, o dažnu atveju ir tikrovę.
Kodėl taip yra? Kaip minėta, galint kalbėti tik apie dvi kaltės formas – politinę ir metafizinę – turime įvertinti ir jų situaciją Rusijoje. Politine prasme didžioji dalis rusų nesijaučia ir net nesupranta esantys piliečiai su galimomis pilietinėmis atsakomybėmis.
Valstybė, kuri per pastaruosius penkis šimtus metų tik nepilną dešimtmetį turėjo didesnę laisvės ir demokratijos erdvę, tam neturi pilietinės praktikos. Rusai jaučiasi esantys didesnio darinio dalimi, tačiau nelaiko jo valstybe mums suprantamais vakarietiškais kriterijais. Valdžia čia ne prisiima atsakomybę, o sukaupia galią ir laisves savo rankose. Pilietis čia ne bendro sociumo dalis, o tiesiog palaikymo komandos narys, kuris turi žinoti savo santykio su valstybe ribas.
Ukrainoje pilietinė praktika turėjo daugiau laiko ir erdvės vystytis, ukrainiečiai turėjo tiek istorines, kultūrines laisvos tautos ir valstybės patirtis. Būtent šių impulsų dėka gimė Oranžinė revoliucija, o vėliau ir Maidanas. Rusijoje ši patirtis ir opozicinių jėgų įsitvirtinimas buvo nepakankami.
Eilinis rusas neprisiima ir neprisiims politinės atsakomybės, nes tai padarė ne jis, o valdžia. Valdžia yra kažkokioje kitoje dimensijoje esantys asmenys, kurie sukaupė savo rankose galią ir savarankiškai legitimizuoja savo veiksmus. Ir nesvarbu, kad dar visai neseniai džiaugeisi Krymo aneksija, tavo galvoje šios dvi idėjos greitai susipina ir išsipina, kai tik reikia jausti asmeninę kaltę.
Su metafizine kalte – dar sudėtingiau. Dėl jau minėtų politinių aplinkybių Rusijos visuomenė niekada neturėjo individualizmo praktikų. Gyvenimas po caro režimu ar totalitarinio komunizmo pavėsyje atėmė ne tik pilietinių praktikų, bet net ir intelektualinės pažinties galimybę.
Vakarų visuomenės (tarp jų ir LDK) vystėsi Apšvietos, liberalizmo, empirizmo filosofijos dvasioje, kur individo santykis su daugiu dažnai nusvirdavo individo naudai. Nuolat buvo ieškoma galimybės individo perspektyvai ar jos įtvirtinimui.
Jasperso apmąstymus tęsęs vokiečių filosofas Axelis Honnethas pastebėjo, kad neatsakytas klausimas, kodėl žmonės atsisako suprasti savo kaltę, gali būti tampriai susijęs su jo kaip individo pripažinimu.
Jei asmuo jaučiasi nereikalingas, bejėgis, nuolat žeminamas sistemos, kurioje gyvena, po kurio laiko jis tiesiog atsisako jausti kaltę už dalykus, kurie vyksta jo pašonėje. Jasperso minėtas solidarumas su kitais bendruomenės atstovais, su visa žmonija, gimsta tik tuomet, kai tu jautiesi pripažintu individu, bent jau minimalias gynybines teises turinčiu piliečiu.
Spręsdami kolektyvinės rusų kaltės klausimą, turime atsižvelgti į šiuos faktorius ir suprasti, kad net ir labai norėdami sužadinti kaltės jausmą, sąmoningumą, keisti kitas tautas ar bendruomenes, neišspausime jų jėga.
Rusija ir sąmoningi rusai turės nueiti ilgą apmąstymų kelią, kol supras, kodėl galiausiai susikūrė valstybės ir žmogiškumo syvus siurbiantis režimas, kuriantis kraupiausias žudynes Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
