Bent šiek tiek susipažinę su Pirmojo pasaulinio karo istorija yra girdėję apie feldmaršalo Alfredo von Schlieffeno planą. Pats planas, tiesą sakant, buvo sukurtas 1905-1906 metais ir skirtas Prancūzijos užėmimui, veržiantis per Nyderlandus ir Belgiją, bet galiausiai tapo Vokietijos strategijos pasaulinio karo metu sinonimu.
Modifikacijos ir plano vystymai, derinantis prie Vokietijos situacijos, pavertė Schlieffeno planą savotišku dviejų frontų karo sinonimu. Supaprastintas principas skambėtų maždaug taip: greitai mobilizuojantis ir intensyviai puolant atakuojamas ir įveikiamas varžovas viename fronte, o tada nukreipiamas dėmesys į kitą frontą, kur permetus pajėgas pasiekiama absoliuti pergalė.
Didžioji vadinamojo Schlieffeno plano problema. O kas, jei A, kuris sąlygoja B ir C įvykius, klostysis ne taip, kaip esame suplanavę? Kas, jei vokiečių pajėgos nelaimės mūšio prie Marnos arba Austrijos-Vengrijos pajėgos patirs fiasko tiek bandydamos pamokyti Serbiją, tiek rengdamos padriką ofenzyvą greitai mobilizuotų Rusijos imperijos pajėgų atžvilgiu?
Prie ko čia Lietuvos užsienio politika, paklaus nekantrus skaitytojas. Turime konstatuoti, kad Lietuva šiuo metu yra atsidūrusi dviejuose labai aktyviuose kovos frontuose. Pirmasis – grumtynės su Kremliaus aktyviai remiamo ir skatinamo Baltarusijos diktatoriaus režimu. Antrasis – iššūkis į Vienos Kinijos politikos kvestionavimą itin jautriai žiūrinčiai Kinijai.
Reikia pripažinti, kad jei pirmasis frontas buvo sunkiai išvengiamas ir tiesiogiai grasina Lietuvos teritoriniam vientisumui bei valstybingumui, tai antrasis atsirado dėl vertybiškai suprantamų, bet strategiškai sunkiai paaiškinamų aplinkybių.
Paprastai sakant, labai įtemptoje situacijoje dėl Baltarusijos diktatoriaus siautėjimo, išpuolių prieš savo šalies piliečius, opozicijos atstovų persekiojimo, keleivinio lėktuvo priverstinio nutupdymo, organizuojamos migrantų krizės atsidūrusi Lietuva atidarė ir dar vieną karštą kovos liniją.
Pabrėšiu, kad aš manau, jog Taivano atstovybės Lietuvoje atidarymas buvo morališkai ir vertybiškai teisingas bei nuoseklus dabartinei užsienio politikos linijai veiksmas. Bet rimtų abejonių kelia tai, ar šie veiksmai buvo strategiškai apmąstyto ir visas grėsmes pasvėrusio plano dalis.
Kyla pagrįstų įtarimų, kad konfliktas su Kinija buvo vystomas vadovaujantis būtent schlieffeniška logika. Tai yra, Lietuva pademonstruos savo įsipareigojimą demokratijos ir žmogaus teisių gynybai ir po sėkmingos komunikacinės atakos prieš Kiniją sugrįšime prie ilgalaikio ir egzistenciškai svarbaus fronto prieš Rusiją ir jos vasalę Baltarusijos Lukašenkos režimo rankose.
Ši ataka prieš Kinija atitinka ir dabartinės JAV administracijos vykdomą griežtą ir šaltą politiką Kinijos atžvilgiu, o taip pat ilgalaikius Europos Sąjungos planus atsakant į ekonominius Kinijos iššūkius. Rodos, viskas tiek strategiškai tikslu, tiek veiksminga.
Problema čia ta, kad Kinijos nepasitenkinimas gali būti išreikštas ne tik trumpalaikėmis provokacijomis muitinėje ar ilgalaikiu eksporto iš Lietuvos (kurio mastai išties nėra tokie dideli, kad negalėtume persigrupuoti ir prisitaikyti) sustabdymu.
Kinija turi žymiai daugiau instrumentų ir, panašu, politinės valios apsunkinti Lietuvos gyvenimą. Nesu tikras, ar buvo įvertintas galimų Kinijos kibernetinių atakų, išpuolių ir provokacijų viešojoje erdvėje (o tokių jau matėme, viešai kaltinant Lietuvą užsiimant valstybės remiamu ir teisinamu antisemitizmu), įvairių kitų spaudimo priemonių pavojus.
Dar svarbiau tai, kad Kinija gali aktyviau įsijungti į bendrą Baltarusijos-Rusijos provokacijų frontą, pabandydama paspausti išsišokėlius, kurie yra priklausomi nuo ES reakcijos greičio ar JAV esamos valdžios politinės valios veltis į rimtesnį konfliktą.
Dar kartą patikslinsiu, kad iš principo palaikau šiuos Lietuvos užsienio politikos ėjimus ir bent paramą Baltarusijos opozicijai laikau neišvengiamu veiksmu. Bet klausimai kyla dėl to, kaip šiems ėjimams buvo ruoštasi, ar pasvertos galimos grėsmės ir dar svarbiau, kaip susitvarkyta gretinant užsienio politiką savo šalies viduje?
Didžiausią nerimą kelia tai, kad, panašu, Lietuvos užsienio politika vykdoma ne kaip šachmatų partija, o kaip valios įgalinimo procesas. Tai yra, sprendimai priimami ne numanant galimus varžovo ėjimus bei nutuokiant galimas pozicijas, o tikintis, kad po teisingai atrodančio ėjimo viskas savaime suguls į savo vietas.
„Geriau vėliau nei niekada“, – Lietuvos radijo eteryje teigė užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas, komentuodamas repliką, kad Vyriausybė nesikalbėjo su verslo atstovais dėl Taivano atstovybės Lietuvoje atvėrimo klausimo.
Tie, kas žino Kinijos reakciją į panašius iššūkius jos Vienos Kinijos politikai, turėjo suprasti, kad bent jau ekonominio atsako sulauksime pakankamai greitai. Tai nereiškia, kad reikia atsisakyti vertybinės politikos žingsnio, bet su šia politika ir galimomis jos pasekmėmis turėtų būti supažindinama kaip įmanoma platesniu interesų rato mastu.
Dar keisčiau atrodo šios savaitės skandalas, kai net ir turint informaciją, kad „Lietuvos geležinkeliai“ toliau gabens JAV sankcijų veikiamos „Belaruskalij“ produkciją per Lietuvą, buvo kalbama apie nuo gruodžio 8-osios įgyvendinamas sankcijas.
Atmetus pačių „Lietuvos geležinkelių“ valstybine prasme apgailėtiną sprendimą priimti avansą ir tęsti bendradarbiavimą su Lukašenkos režimo įrankiu, skandalingai atrodo toks nesusikalbėjimas ir nesugebėjimas tiesiai šviesiai pasakyti, kad Lietuva nesugebės taikyti sankcijų, kurių pati reikalavo ir kurias sveikino.
Tvirtumo Lietuvos pozicijai dviejuose frontuose neprideda ir tai, kad prezidentūra nuolat atrodo su Užsienio reikalų ministerija konkuruojančia firma. Kartais net susidaro įspūdis, kad reputacinę žalą Lietuvai užtraukiantys nesusikalbėjimai įvyksta dėl vidaus politikos, ar dar blogiau – tarpasmeninių intrigų, noro parodyti vienas kitam savo vietą.
Nesuprantama ar nenorima suprasti, kad esame turbūt sudėtingiausioje pozicijoje nuo pat kovos už nepriklausomybės atgavimą laikotarpio. Tik šį kartą šalia suvenerumo saugojimo klausimo turime ir rizikingą geopolitinį žaidimą, kuriam neturime pakankamai resursų, nesame pasiruošę šalies viduje ir galime kliautis tik ES arba JAV priedanga bei reakcijų greičiu.
Bijau, kad lietuviškasis Schlieffeno planas tampa tuo, kuo tapo ir Vokietijos strategija Pirmajame pasauliniame kare – kova dviem frontais. Viena vertus, galime pasidžiaugti, kad šioje kovoje turime moralinį pranašumą (demokratija, laisvė, tarptautinė teisė ir žmogaus teisės) ir labai stiprų užnugarį (ES, JAV). Kita vertus, turime inertišką ir tokiam dideliam žaidimui dažnai net kenksmingą situaciją šalies viduje.
Parodėme savo silpnumą ir norintys atkeršyti Lietuvai neabejotinai pasižymės šiuos dalykus, išnaudodami juos ne tik informacinio karo, bet ir šaltojo plataus fronto karo rėmuose. Neabejotina, kad sulauksime sąmoningų bandymų pademonstruoti, kad valdžios, institucijų ir stambiųjų įmonių, verslo sektoriaus, visuomenės ir kitų valstybės dalių pozicijos skiriasi, o pati valstybė apimta neaiškumo ir nesutarimų.
Šios skaudžios komunikacinės ir strateginės pamokos turėtų priversti skubiai stiprinti užsienio politikos formavimo, vykdymo ir įvertinimo principus. Dar nėra vėlu, bet mes jau sudėtingoje ir rizikingoje padėtyje.
Visų pirma, prezidentūra ir ministerija turi veikti aiškiai sutardamos dėl veikimo priemonių ir tikslų. Jokių intrigų ir jokios vietos politinių dividendų nusirašymui. Antra, į sprendimų planavimo procesą turi būti įtraukiami ir galimi šio proceso veikėjai ar interesų grupės. Jie turi žinoti, kodėl ir kaip keisis situacija ir kokias rizikas prisiima tiek viešasis, tiek privatus sektorius. Trečia, visuomenei turi būti kaip įmanoma aiškiau ir atviriau dėstoma situacija ir svarbiausių sprendimų priėmimo prielaidos.
Metas nustoti tikėtis, kad užsienio politikos valia savaime nusileis ant visų institucijų, grupių ir piliečių galvų. Arba veiksime strategiškai, tiksliai ir kaip įmanoma labiau vadovaudamiesi konsensuso bei sąžiningumo patiems sau principu, arba tapsime lengvu taikiniu dviejų frontų kare su antidemokratinėmis galybėmis.
