Trečiąją karantino savaitę grėsmės klausimas praranda savo intensyvumą. Mes jau susitaikėme su viruso tikrumu. Kintantys užsikrėtusiųjų skaičiai iš pavienių, dirginančių vaizduotę istorijų tapo paprasčiausia statistika. Įvairūs apsisaugojimo ritualai ir ribojimai tapo rutina.
Į klausimą „kas man gresia?“ geriausiai gali atsakyti medicinos atstovai, prognostinius modelius pateikiantys matematikai ar ekonomistai. Sprendimų lygmenyje grėsmės klausimą daugiau ar mažiau sėkmingai bando atsakyti politikai.
Prieš tris savaites paslaptimi ir neapibrėžta grėsme atrodęs virusas pamažu įgauna konkretų pavidalą. Mes jau turime duomenų argumentuotai ginčytis apie sėkmingus ir nesėkmingus viruso stabdymo būdus, apie konkrečias rizikos grupes, prognozuoti vakcinos sukūrimo ir išplatinimo perspektyvas, numatyti labiausiai pažeidžiamas ir pažeistas verslo sritis bei apytikslę įtaką ekonomikai.
Sąžiningam humanitarui ar socialinių mokslų atstovui lieka grėsmės metalygmuo, kai galima klausti apie vyraujančias nuotaikas, mūsų gebėjimą organizuotis grėsmės laikotarpiu, mūsų raišką viešojoje erdvėje ar netikėtai išaugusį asmeninių išgyvenimų intensyvumą (o gal karantino melancholiją?).
Bet žymiai labiau viliojantis yra ateities perspektyvos klausimas. Jį galima sumuoti į 7 karantino pamokas, apie kurias jau prabilo bulgarų politikos mokslininkas Ivanas Krastevas, ar iššūkius demokratijai ir kapitalizmui, apie kuriuos kalba slovėnų filosofijos žvaigždė Slavojus Žižekas.
Humanitarui krizės laikotarpiu tenka ne tik met(a)raštininko vaidmuo, bet ir kasandriška privilegija spėlioti ateities pasaulio vystymosi scenarijus.
Todėl aš užduodu labai paprastą ir kiekvienam aktualų klausimą: kas bus po to?
Atsispirkime nuo medicinos srities. Visų pirma dėl to, kad koronavirusas yra tiesioginis išbandymas daugybės valstybių sveikatos apsaugos sektoriui. Būtent jo gelbėjimas privertė imtis praktiškai globalių karantino priemonių.
Karantinas nėra tiesioginė kova su virusu. Tai tiesiog bandymas „suplokštinti susirgimų kreivę“. Kitaip sakant, mūsų bandymas taikytis prie naujos, monotoniškesnės kasdienybės yra skirtas ne viruso įveikai, o laiko tempimui. Laikas tempiamas ne tik iki galimo vakcinos pagaminimo ir išplatinimo. Laikas tempiamas ir susirgimų skaičiaus atžvilgiu.
Tik ant pirštų galime suskaičiuoti valstybes, kurios koronavirusą sutiko turėdamos pakankamus resursus, stiprią struktūrą ar visuomenės sąmoningumo lygį tokio iššūkio akivaizdoje. Apie Pietų Korėją ar Taivaną kalbame kaip sėkmės pavyzdžius, tačiau tam reikia pabrėžti ir tai, kad šios šalys jau buvo susidūrusios su SARS ir MERS virusų plitimu pastarąjį dešimtmetį.
Faktas toks, kad pasaulis niekada nebuvo susidūręs su tokia globalaus karantino situacija ir neturėjo aiškaus priemonių plano. Tokių virusų plitimą lyg ir turinti valdyti bei užkardyti Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pademonstravo tik teorinį veikimą, kai tiesiog stebima ir bandoma laiku įspėti.
Akivaizdu, kad šios koronaviruso sukeltos krizės rezultatu taps ženkliai didesnis dėmesys sveikatos apsaugos sistemai. Juokais galima kalbėti, kad medikas staiga perėmė prestižinės profesijos iki 2025-ųjų vaidmenį. Bet šiame pokšte yra dalis nuspėjamos tiesos – medicinos darbuotojų paklausa augs ir jų darbo sąlygos neišvengiamai gerės.
Jei jau naudojame karo su virusu metaforą, tai priešakinėse fronto linijose stovintys ir didžiausius nuostolius patiriantys medicinos sektoriaus darbuotojai iš šios situacijos išeis įgavę herojų vaidmeny.
Jau dabar matome kokį pasipiktinimą sukėlė Seimo narių nesugebėjimas susitarti dėl medicinos darbuotojų finansinio skatinimo sąlygų. Galima tikėtis, kad tokio dosnumo bei padidinto dėmesio medikams ir visam sveikatos apsaugos sektoriui bus ir ateityje.
Turint galvoje tai, kad tiek ši koronaviruso forma, tiek kiti virusai nuolat mutuoja, prisitaiko ir gali sugrįžti, sukeldami naujas grėsmes, platesni virusų tyrimai bei rimtesnis požiūris į epidemijas – neišvengiami.
Kitas koronaviruso iškeltas klausimas – medicinos mobilumas bei pasaulio gebėjimas reaguoti į regionines krizes, kurios gali tapti pandemijomis. Vienas žymiausių pasaulio verslo vardų Billas Gatesas dar po Ebolos protrūkio Afrikoje kalbėjo apie savotiškos medicinos NATO sukūrimo būtinybę.
Pasauliui būtinos mobilios medicinos pajėgos, kurios reaguotų į tokius epidemijų protrūkius, koks nutiko Uhane, Kinijoje. Reaguotų pirminėse protrūkio stadijose tam, kad padėtų susitvarkyti nacionalinei valdžiai, užtikrintų informacijos patikimumą, resursų suteikimą bei viruso plitimo stabdymą.
Antra sritis, kuri jau neišvengiamai paliesta ir pakeista koronaviruso plėtros bei itin griežto atsako, daugybės valstybių karantinavimosi – ekonomika.
Jungtinių Tautų Organizacijos generalinis sekretorius portugalas Antonio Guterresas šią savaitę teigė, kad „tai ne finansų krizė, o žmonijos krizė“. Bet žmonijos, kaip globalaus kūno, idėja jau neatsiejama nuo laisvų prekių mainų, aktyvių investicijų, aktyvaus vartojimo ir nuolat kylančios ekonomikos pažado.
Ekonomika jau senokai turi svarbesnį žodį kolizijoje su politika. Tai galime pamatyti ir sankcijų kovos su Krymą okupavusia Rusija ar Kinijos šantažo fone. Ekonominiai sprendimai sekami ir ginčijami su žymiai didesniu įkarščiu nei atskiri politiniai ėjimai. Gera ekonominė prognozė bet kuriai valdžiai yra stipresnė korta nei politinis profesionalumas.
Akivaizdžiai pamatėme, kas nutinka su kai kuriomis ekonomikos sritimis (turizmas, klientų aptarnavimas, pramogos etc.), kai tik savaitei sustabdomas įprastas pajamų srautas. Penkių ar šešių savaičių karantinas atvestų prie dar skaudesnių pasekmių ir atvėrus piniginę užtvanką daugelis mažesnių įmonių išplauks pilvais į viršų. Net ir didesnieji galuosis leisgyviai, maitinami valstybės rezervo.
Instinktyvus noras nerizikuoti globalia finansine krize vedė tiek kurį laiką karantino nenorėjusį įvesti Jungtinės Karalystės ministrą pirmininką Borisą Johnsoną, tiek apie atsidarymą ir „pilnas žmonių bažnyčias“ jau per Velykas kalbėjusį Donaldą Trumpą.
Kol kas esame tik galimų nuostolių, galimo nedarbo skaičiavimo ar kompensavimo mechanizmo kūrimo stadijoje, bet jau dabar akivaizdu, kad globali ekonomika turės visada atsižvelgti į pandemijos grėsmės faktorių.
Atšilimo ir sienų atsivėrimo laikotarpis nebūtinai reikš vartojimo sprogimą. Didelė dalis žmonių nebebus tokie optimistiški vartotojai ir staigus pirmųjų dienų antplūdis nesugrąžins to, kas prarasta. Mažiausiai kelis metus gyvuos karantino ir eilių prie tualetinio popieriaus pagimdytas taupymo „dar juodesnei dienai“ mentalitetas.
Taip pat reikia turėti galvoje tai, kad gerokai piniginio kraujo praradusi ir gamybos apsukas sumažinusi ekonomika bus skatinama visomis įmanomomis priemonėmis. Tai reiškia ir tai, kad dar prieš mėnesį globalios politikos centre buvęs klimato kaitos klausimas liks nustumtas į paraštes.
Politiniame lygmenyje sienų uždarymas, judėjimo laisvės ribojimai, karantinas ir prasidėjusi konkurencija dėl galimybės apsirūpinti medicinos reikmenimis sukėlė naujas įtampas ir klausimus. Pagrindinė įtampų skirtis: izoliacionizmo ir daugiašalio bendradarbiavimo kryptys.
Globalizmo ir liberalizmo idėjas nuolat kritikavę komentatoriai įgavo galimybę karantino eksperimente pamatyti galimą uždaro ir gerokai apriboto pasaulio tvarką. Jų džiugaus palaikymo sulaukia ir įvairūs žmogaus teisių bei laisvių ribojimo projektai aiškinami kaip būtinybė „karo su virusu“ akivaizdoje.
Tuo metu daugiašalio bendradarbiavimo ir veiklesnių globalių institucijų rėmėjai gali argumentuoti tuo, kad pandemijos akivaizdoje neįmanoma ne tik nacionalinis atsakas, bet net ir nacionalinės atsigavimo priemonės.
Esminiu krizės momentu galima vadinti būtent Kinijos uždarumą tarptautinėms organizacijoms ir tikrųjų epidemijos mastų slėpimą bei atskirų valstybių taikytos metodikos nesėkmingumą. Tiek pandemijų standymui, tiek ekonomikos įsukimui reikalingas globalesnis planas ir čia žymiai stipresnę naujojo starto poziciją turės Europos Sąjungos šalys.
Visą izoliacionizmo ir daugiašališkumo konflikto argumentaciją savo straipsnyje „Ateities scenarijai distopijų šešėlyje“ puikiai išklojo Vilniaus politikos analizės instituto medijų ir demokratijos programos vadovas Donatas Puslys.
Savo ruožtu galiu pastebėti, kad izoliacionizmo ir daugiašališkumo (arba paprasčiau – nacionalizmo ir globalizmo) ginčą turėtų papildyti įvairūs dar nematomi, bet pamažu bręstantys faktoriai. Ekonominės atskirų valstybių problemos, naujai iškilę socialiniai konfliktai, nepasiteisinusios ar pavėluotos krizės stabdymo strategijos, komunikacinės klaidos.
Šiame politiniame klimate Lietuvos lauks parlamento rinkimai. Beveik neabejotina, kad dalį numatytų programinių uždavinių ir temų pakeis postkoroninė retorika, ginčai dėl situacijos suvaldymo ar į nemažas skolas įklimpusios valstybės situacijos bei ateities perspektyvų.
Net ir įsivaizduojant, kad Lietuvos neištiks Lietuvos banko prognozuojamas niūrus 11,4 proc. ekonomikos susitraukimo ir 12,5 proc. nedarbo scenarijus, galima spėti, kad rinkimus pasitiksime su dalies visuomenės nusivylimu ir pykčiu, kuriuo galės naudotis protesto balsus renkantys populistai.
Kol kas stebime situaciją, kurioje parlamentas demonstruoja įprastą susiskaldymą, prezidentas naudojasi proga nusileisti iš aukšto ir pabarti „visus klystančius“, o Vyriausybė nepripažįsta akivaizdžių klaidų ir retkarčiais pratrūksta penktadienio nakties emocijomis, kai atleidinėjami ligoninių vadovai.
Pasaulio postkoroniniame periode ar naujoje pandemijos stadijoje laukia ir JAV prezidento rinkimai. Panašu, kad JAV gali tapti viena labiausiai koronaviruso paveiktų valstybių. Dalį atsakomybės už tai gali tekti prisiimti ir dar prieš kelias savaites „demokratų melu“ virusą vadinusiam ir tik šią savaitę mokslininkų raginimams pratęsti karantiną paklususiam D. Trumpui.
Tikrąja šio žodžio prasme atvira visuomenė, tikrąja šio žodžio prasme tapo uždara. Mūsų laukia sudėtingas grįžimo ir prisitaikymo prie naujų sąlygų periodas. Socialinė distancija ir padidėjęs atsargumas tikrai nenustos veikti pirmosiomis atšilimo dienomis, savaitėmis ar net mėnesiais.
Pragmatiniais sumetimais išaugęs mūsų socialumo virtualumas gali užimti vis didesnę vietą kasdieniame gyvenime ir pamažu įsitvirtinti kaip labiau priimtina bendravimo forma. Turint galvoje, kad mūsų gali laukti antroji ar trečioji viruso bangos, dalis verslo ar tiesiog komunikavimo formų gali likti virtualiomis ilgam laikui.
Nuotolinis darbas, nuotoliniai susitikimai ar pokalbiai gali tapti nebe būtinybės, bet tiesiog etiketo ir apmąstyto taupumo dalimi.
Skambiu informacinės visuomenės vardu save apibendrinusi karta išties gali įgyvendinti šioje sąvokoje glūdintį distancijos, virtualaus socialumo modelį. Nepaisant Lietuvoje stringančios nuotolinio mokymo sistemos ir kitų perėjimo prie naujųjų technologijų iššūkių, šios informacijos perdavimo, sklaidos ir komunikavimo laisvės tampa tuo, ką vokiečių filosofas Georgas W. F. Hegelis vadino „įsisąmoninta būtinybe“.
Galiausiai paskutinis pamatinio klausimo „kas bus po to?“ dėmuo. Kas nutiks su kiekvienu iš mūsų kaip individu? Ar karantinas pakeis mūsų požiūrį į gyvenimą, mirtį ar iš jų apmąstymo plaukiančius prasmės, laimės, vertės klausimus?
Situacijos, kurioje esame paradoksalumą puikiai užčiuopė S. Žižekas, savo straipsnyje „Stebėti ir bausti? Taip, prašau!“ pastebėjęs, kad virusas pagal savo apibrėžimą nėra nei gyva, nei mirusi gyvybės forma. Jį veda ne gyvasties ar mirties troškimas, o paprasčiausias gebėjimas multiplikuotis, kartoti save.
Mes virusui esame savotiškos kopijavimo mašinos, kurias jis gali perlaužti ir palikti nebeveikiančias, be jokių skrupulų peršokdamas į kitą kūną. Prisiartinti prie ląstelės, prisitvirtinti prie jos membranos ir įleisti savo nukleorūgštis, aplink kurias vėliau susidaro baltyminis apvalkalas. Membrana plyšta ir nauji virusai puola kitas, dar nepaveiktas ląsteles.
Didžioji kiekvieno iš mūsų egzistencijos įtampa kyla būtent iš šios, šešėlyje visada tūnančio viruso ir jo nešamos mirties beprasmybės. Mirties baimė nėra tokia didelė, kai mes gebame racionalizuoti patį mirties faktą ar mūsų vaidmenį jame.
Mirštantis karys ar pareigūnas gali guosti save pareiga valstybei, kova už laisve. Mirštantis menininkas ar filosofas gali atsiremti į paliekamą savo kūrybą. Turime daugybę mirties variantų ir daugybę religijų bei filosofijų, kurios padeda atsiremti kritimo į mirties bedugnę ir egzistencinio siaubo akivaizdoje.
Bet visos šios atramos sunkiai atlaiko mūsų menkumą ne tik kosmoso didybės, bet ir, pasirodo, mikropasaulio grėsmių kontekste. Didžiųjų karių laukia Valhala, didžiųjų filosofų – amžinoji filosofų puota, o kas laukia kankinančios mirties ligoninės lovoje ištiktos viruso aukos?
Kokie mes liekame koronaviruso akivaizdoje? Dar labiau supratę ne tik valstybių, institucijų, visuomenių, bet ir savo pačių trapumą ir laikinumą. Esame potenciali auka ne tik didžiųjų kosminių kūnų tvarkingo judėjimo, bet ir idiotiško, neląstelinės sandaros patogeno akivaizdoje.
Turime dar labiau vertinti trapią mūsų ir visų aplinkinių egzistenciją, trapias harmoningo ir palaimingai nuobodaus, tykia savo vaga tekančio gyvenimo akimirkas. Tas akimirkas, kuriomis galime užmiršti į nerimą ir kasdienius rūpesčius grąžinantį bei mūsų laikinumą primenantį klausimą: o kas bus po to?
