Prieš prezidento rinkimus prasidėjęs ryškesnis opozicinis judėjimas Baltarusijoje išsiveržė po rugpjūčio 9 dienos, kai dar kartą paaiškėjo, kad Aliaksandro Lukašenkos režimas atsisako minčių apie demokratinius rinkimus.
Lietuvoje šias kelias aktyvaus pilietinių neramumų stebėjimo savaites vainikavo Baltijos kelio dienos (rugpjūčio 23-iosios) proga suorganizuotas ir iki Baltarusijos nusidriekęs Laisvės kelias. Po šio masinio renginio Baltarusijos klausimą pamažu ėmė gožti tiek rinkimų kampanija Lietuvoje, tiek įvairios kitos pasaulio naujienos.
Kodėl Baltarusijos klausimas nustojo būti madingu? Tam yra kelios priežastys. Visų pirma, pats opozicinis judėjimas sulaukė griežto Lukašenkos režimo persekiojimo ir pasipriešinimo. Diktatorius neketina trauktis net ir matydamas šimtatūkstantinius protestus, stojančią ir byrančią šalies ekonomiką bei dar ryškiau poliarizuotą socialinį gyvenimą.
Antra, skirtingai nei Ukrainos pilietinių demonstracijų Maidane atveju, taip ir nepasiektas aiškesnis sprendimas. Viena vertus, opozicija ir jos lyderė tremtyje Svetlana Tichanovskaja nepasiduoda ir tęsia savo veiklą. Kita vertus, režimas taip pat geba funkcionuoti ir bent jau kurį laiką užtikrinti tam tikrą tvirtumo iliuziją.
Opozicijai tenka nuolat persigrupuoti, ji neturi tvirto ryšio su pasipriešinime dalyvaujančia visuomene. Nuolat sulaikomi ar persekiojami rezistencijos lyderiai, užkertamas kelias galimybei burtis, kurti alternatyvias struktūras.
Kitaip sakant, greita ir džiaugsminga revoliucija su sėkminga pabaiga neįvyko, o ilgas ir skausmingas žaidimas – nekokia istorija nuolat kintančiame naujienų sraute.
Trečia, ir svarbiausia, atsitokėjus po revoliucijos ir entuziastingo palaikymo svaigulio vis akivaizdesne tampa sudėtinga tikrovė. Baltarusijai reikės ne tik optinės, bet ir labai realios pagalbos arba ilgalaikių strateginių sprendimų iš Lietuvos pusės. Sprendimų, kurie nėra politiškai populiarūs ar lydimi palaikymo dainų ir šūksnių.
Esminis klausimas turėtų būti formuluojamas taip: ar baltarusių pasipriešinimas mums reikšmingas tik tuomet, jei matome sėkmingą jo rezultatą? O kas, jei ne? Kas, jei tai ilgas ir nykus stumdymasis su Kremliaus remiamu režimu, kuris gali tęstis dešimtmetį?
Jei norime Baltarusijos visuomenei padėti išsiveržti iš režimo pančių, turėsime nemažai aukoti patys. Ne tik aukoti, bet ir prisiimti atsakomybę už tam tikrus žingsnius ar sprendimus, prisiimti nebe revoliucijos ir bendrystės džiaugsmą, o galimus nuostolius ir problemas.
Vasaros pabaigoje Vilniaus universitetui paskelbus apie steigiamas „LDK stipendijas“, skiriamas nuo režimo bėgantiems baltarusių studentams, galėjo pasirodyti, kad tai laikina iniciatyva. Sulaukus pusės tūkstančio jaunų baltarusių prašymų, priimta 90 naujų studentų.
Po S. Tichanovskajos ultimatumo atsinaujinus protestams ir Baltarusijos universitetams režimo įsakymu masiškai pradėjus mėtyti protestuojančius ar opoziciją remiančius studentus, atsirado nauji susidomėjusių medicinos ar kitų specialybių studentų prašymai.
Panašu, kad tęsiantis pasipriešinimui toks nuo režimo bėgančių baltarusių skaičius nemažės, o gal net ir augs. Čia solidarumą turės demonstruoti ne tik Lietuvos švietimo institucijos, bet ir kitos struktūros, galinčios priglausti ir padėti integruotis vietos savo valstybėje neberandantiems baltarusiams.
Kuo ilgesnis atrodo pilietinis pasipriešinimas Baltarusijoje ir kuo neaiškesnė jo baigtis, tuo svarbiau, kad turėtume labai aiškų planą, kaip šiame procese turėtų elgtis ir kokių priemonių gali imtis Lietuva.
Akivaizdu, kad vien diplomatinis tarpininkavimas yra nepakankamas. Lukašenkos režimas nesileidžia į jokias konkretesnes kalbas su Europos Sąjunga, o net ir išgavus vieną ar kitą susitarimą praktika rodo, kad tikėti diktatoriaus pažadu yra absurdiška.
Vadinasi, turime veikti ir teikti pagalbą tose srityse, kurios strategiškai svarbios baltarusių tautai. Nuo paprasčiausio prieglobsčio iki įvairių demokratinių iniciatyvų finansavimo bei paramos šioms iniciatyvoms paieškos Europos Sąjungoje.
Šią savaitę nutekėjusi informaciją apie transformatorių sprogimus Astravo atominėje elektrinėje ir laikiną jos sustabdymą dar kartą skausmingai priminė neišvengiamą tikrovę. Mes gyvename iracionalaus diktatoriaus režimo pašonėje. Šis režimas turi aiškių skilimo taškų ir gali būti išjudintas.
Turėtume kaip įmanoma glaudžiau bendradarbiauti su galvą pakėlusiomis demokratinėmis jėgomis Baltarusijoje ir padėti joms užmegzti ilgalaikį pasipriešinimą, palengva siūbuojantį Rusijos prilaikomą Lukašenkos sostą.
Tuo pat metu turime strategiškai galvoti apie baltarusių tautos pritraukimą, socialinį bei kultūrinį integracijos procesą ir draugystės stiprinimą. Tai sudėtingas, bet neišvengiamas procesas, jei artimiausių dešimtmečių eigoje tikimės kitokios kaimynystės.
Šią savaitę vykdyta „Radio Svoboda“ baltarusiškojo kanalo apklausa parodė, kad net 43 proc. klausytojų ir žiūrovų laiko Lietuvą didžiausia Baltarusijos drauge. Šis rezultatas ne tik džiugina, bet ir kelia atsakomybės klausimą.
Ar baltarusių draugais būsime tik tada, kai užuosime režimo byrėjimą ir revoliucijos sėkmę? O gal draugystė galėtų tapti ilgalaikio politinio ir socialinio plano dalimi. Plano, kuriame ne tik diplomatiniai veiksmai, notos ar lyderystė Europos Sąjungos formate, bet ir socialiniai įvairių institucijų įsipareigojimai matyti politinės baltarusių tautos likimą kaip Lietuvos ateities klausimą.
Pilietinio entuziazmo, gražių nuotraukų ar istorijų iš to nebus. Greitos, sėkmingos ir švarios revoliucijos klausimas jau praeityje. Bet mūsų dalyvavimas baltarusių ateities klausimo sprendime – neišvengiamas.