Parlamento ataką būtumėm išlaikę tik valandą

Neseniai išleistoje buvusio Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovo, vieno iš Sąjūdžio įkūrėjų Artūro Skučo knygoje „Pėstininko užrašai“ atskleidžiami svarbiausi, niekur iki tol neatskleisti 1990–1993 metų įvykiai. Visas 1000 egz. knygos tiražas buvo iššluotas ir kitą savaitę turi pasirodyti papildomas. Maloniai sutikus autoriui, kovotojui už Nepriklausomybę A. Skučiui, siūlome skaitytojams jaudinančias knygos ištraukas.

Kaip Jedinstvos mitinguotojai šturmavo Seimą

Signataro Vladimiro Jarmolenkos atsiminimai

Kartą, man išeinant iš parduotuvės, prie manęs netikėtai priėjo iš pirmo žvilgsnio man visai nepažįstamas barzdočius. Jau stovėdamas eilėje atkreipiau dėmesį į mane vogčiomis metamą žvilgsnį. O išeinant jis įsidrąsino ir užkalbino, sako, negalįs išeiti su manimi nepakalbėjęs. Neprisiminiau jo. Tik po to, kai priminė Sausio įvykius, biatlonininkus, atidžiau pažiūrėjau jam į akis, stengdamasis nematyti vešlios, veidą dengiančios barzdos, ir atpažinau. Kaip iš miglos
išplaukė prisiminimai...

Tąsyk vedžiau juos į budėjimą. Jauni, man beveik nepažįstami sportiški vaikinai, ginkluoti viso labo vadinamosiomis „melkaškėmis“, sportiniais mažo kalibro šautuvais, visai netinkamais rimtam reikalui. Man taip tuomet atrodė. O barzdočius tada man atsakė: „Nesinervink, mes čia visi iš Lietuvos biatlono rinktinės. Šis mažojo kalibro šautuvas mūsų rankose – solidus ginklas, aš iš 25-ių metrų voverei į akį pataikau.“ Patikėjau. Jie buvo šaunūs vaikinai. Mes visi, tuomet buvę
Parlamento rūmuose, esame tarsi broliai. Pavadinčiau – ginklo broliai, tik tų ginklų mes beveik neturėjome…

Sunkūs buvo laikai, bet labai atviri ir dori. Liaudis gynė savo ką tik atkurtą valstybę. Ėjo į barikadas, keisdami vieni kitus, stovėjo prie Parlameno pastato ir kitose vietose. Manau, suveikė liaudies savisaugos instinktas. Niekas nežinojo, kas bus po minutės, po valandos ar po dienos... Aš turiu tų įvykių nuotraukų. Apie kiekvieną nuotrauką būtų galima po romaną parašyti.

Įtampa buvo tokia, kad trūko oro. Nenoriu dar kartą pergyventi tokį užribinį jausmą. Manau, kad ir Lietuvos gynėjai nenorėtų patirti tai dar kartą. Vienas mano kolega, nusivylęs gyvenimu, visai neseniai man pasakė: „Gailiuosi, kad aš tada nežuvau... Buvo taip lengva ir paprasta būti nukautam. Būčiau buvęs didvyris. Dabar būtų buvę paprasčiau, man būtų vis tiek...“ Tada aš su tokia mintimi nesutikau, nors supratau ir jaučiau, apie ką mes kalbame...

Taip, tai buvo pavojaus, žiaurumo, pasiaukojimo jausmo ir ramybės dienos. Taip, vidinės ramybės todėl, kad tu pasiryžai ir esi pasiruošęs. Aštru ir ramu – tu pasiruošęs. Mes visi ruošėmės, kaip mokėjome, ginti Lietuvą. Nepriklausomą Lietuvą. Aiškiai įsivaizdavau, kad jeigu bus tiesioginė Parlamento pastato ataka, mes išsilaikysime geriausiu atveju apie valandą.

Buvo maždaug antra valanda nakties, kai mes sužinojome, kad prie Televizijos bokšto žūsta žmonės. Tankai priartėjo prie TV bokšto ir pradėjo jį supti. Jie stūmėsi su įjungtais žibintais, akindami žmones, o šalia tankų ėjo kareiviai su automatais. Iš pradžių jie šaudė į žemę ir tuščiais šoviniais, o vėliau – į žmones tikrais šoviniais. Prie Televizijos bokšto kariuomenė siautėjo apie dvi valandas. Ten žuvo žmonės, mes nežinojome kiek. Tą valandą tiesiog žinojome, kad
žūsta žmonės. Taip, tai vyko šiuolaikinėje Europoje. Daugelis išėjo, stojo, pakilo ginti savo šalį. Tai didis asmeninis apsisprendimas ir ryžtas, lūžio momentas Lietuvos istorijoje.

Buvo laukimo valanda – maždaug trečia valanda nakties. Aš buvau per du žingsnius nuo Pirmininko, kai jis bandė susisiekti su Kremliumi. Mes išvežinėjome archyvą...

Jis kalbėjo, šaukte šaukė į ragelį:

„Kaip tai jūs negalite sujungti manęs su Michailu Sergejevičiumi? Kodėl? (pauzė). Kaip miega? Pažadinkite jį, ypatingai svarbus reikalas. Prikelkite jį, čia pas mus Vilniuje jūsų kareiviai žudo taikius piliečius. Gatvėse tankai. (Pauzė). Dar kartą... primygtinai jūsų prašau... sujunkite mane... Kaip tai baigiate pokalbį? Aš reikalauju mane sujungti... (pauzė).

Jie padėjo ragelį. Aš jau trečią kartą bandau pakalbėti su Gorbačiovu. Niekšai! Juk visa atsakomybė... Ak, ką čia aš tau sakau, juk tu ir taip viską supranti. Skaudu”. Jis priėjo prie savo rašomojo stalo ir pasakė: „Tęskime. Noriu perduoti tau asmenines užrašų knygeles, galbūt išliks, vėliau grąžinsi, jeigu galėsi...“

Padavė man užrašų knygeles ir užrašus, o paskui pridūrė: 

„Prašau, paprašyk, kad Česlovas ateitų pas mane. Tai tiesiog amoralu pasakyti, kad šalies vadovas miega, kai jo kareiviai žudo taikius beginklius žmones. Jie neturi moralės. Kokia moralė ten, kur ČK-NKVD-KGB! Ryšyje su Kremliumi sėdi KGB pulkininkai. Jūs juk suprantate tai. Jie visi susiję ir vykdo savo vyriausiojo vado nuostatas ir įsakymus. Reikia skambinti Liaudies deputatams ir pranešinėti sąžiningiems žmonėms Maskvoje tiesą apie žudynes, apie įvykius Vilniuje. Mes dar turime laiko. Reikia skubėti, kol turime paprastą telefoninį ryšį.”

Po penkiolikos minučių mes su Česlovu įėjome į kabinetą. Aš palikau juos vienus. Buvo 3 valandos 20 minučių. Sunku apie tai kalbėti, bet reikia išsišnekėti. Vėliau buvo daug dienų ir naktų, vėliau įvykiai persikėlė į Rygą , bet tai buvo vėliau. Manęs nebuvo prie TV bokšto, aš buvau Parlamento rūmuose. Paryčiais per langą pamačiau, kad žmonės nuo Televizijos bokšto su vėliavomis per tiltą eina ginti savo Parlamento, eina vėl į galimą mirtį – aš pravirkau. Tiesiog nervai neišlaikė įtampos, pratrūkau. Iš pradžių, rodos, bijojau, paskui dirbau ir pamiršau.

Man atrodo, kad baimės jausmą turi visi. Tik ne visai normalūs žmonės galbūt yra be šio jausmo. Aš bijojau ne dėl savęs. Aš galvojau apie šeimą, apie vaikus. Kažkuriuo momentu, kai supratau, kad reikia darbą dirbti, baimė dėl savęs išnyko. Buvo toks ramiai sutelktas jausmas. Taip, viduje buvo ramu, dėl savęs aš nesijaudinau.

Visi žmonės sąmoningai ėjo į gynybą. Nugalėti mus buvo jau nebeįmanoma. Mes tapome nenugalimais – mus galima buvo nužudyti, bet ne nugalėti. Nežinau, galbūt žmonės greitai įpranta prie gero gyvenimo. Patosiškos kalbos apie skaudžią praeitį kai ką pradeda erzinti. Tai buvo taip seniai. Tik štai kas – net nedidelė nuoskauda atsimenama ilgai. Manau, kad kaip nuoskauda, kaip apgaulė, kaip eiliniai išbandymai Lietuvai šie įvykiai visam laikui liks istorijoje. Taip. Gal ir gerai, kai apie visa tai kalbės istorikai. Vadinasi, žaizdą jau ne taip skaudės ir šios dienos atrodys kaip pergalė. Iš kitos pusės, visada reikia turėti ryžto ir drąsos pažvelgti į savo praeitį. Taip aš galvoju...