N.Vasiliauskaitė. Vokų menas ir jo interpretacijos kreivų veidrodžių krašte

Keistai viskas apsiverčia tokiuose kraštuose kaip Lietuva: demokratija čia neretai visai nuoširdžiai tapatinama su ochlokratija ir principu „mūsų daugiau – jūs tylėkit, o jei ne, tai... “, teisingumas reiškia susidorojimą be teismo, protestas prieš autoritarinį režimą – chuliganizmą, kritinis santykis – fanatizmą, dogmatizmas – mąstymo laisvę, žodžio laisvė – monopolį politinius oponentus paskelbti valstybės priešais, „bendražmogiškos vertybės“ – ksenofobiją ir antisemitizmą, „tautinis paveldas“ – agresiją ir smurtą, o tolerancija priimtina tik netolerancijai.

Pvz., akmenimis ginkluota radikalių islamistų minia, grasinanti nužudyti karikatūristą ar režisierių, kurie nepagarbiai pavaizdavo Pranašą, ar aktorę, nepaisiusią Sharia, ar iš tiesų nužudanti JAV ambasadorių, tampa visai tinkamu analogu svarstant... nutikimą VU bibliotekoje (turiu omeny šiomis dienomis joje surengtą personalinę keistos reputacijos menininko Antano Šakalio suvenyrinių vokų parodą). 

Tikrai, kas gali būti panašiau: mirties reikalaujanti minia ir kelių žmonių grupelė su plakatais prie VU durų, aklas įtūžis, jog kažkas abejoja mūsų Pranašo asmenybės taurumu ar drįsta gyventi ne pagal mūsų kodeksą, ir garsiai išsakoma nuostaba, jog solidžiausia šalies akademinė institucija oficialiai pristato darbus autoriaus, gerai žinomo savo atvirai antidemokratiniais, antisemitiniais, rasistiniais kūrybiniais pareiškimais – darbus, kurie yra to paties „suvenyrinių vokų“ ciklo dalis ir kuriuos universitetas eksponuoja ne kaip „žanro pavyzdžius“ ar istorinius dokumentus, o kaip politinę poziciją, su kuria pats tapatinasi. Cituoju parodos anonsą, šiuo metu jau ištrintą (!) iš VU bibliotekos tinklalapio: „Suvenyrinių vokų turiniu autorius taip pat deklaruoja ir savo pilietinę poziciją, išreikiančią pagarbą tautinėms, patriotinėms ir bendražmogiškoms vertybėms. Šios rūšies dailininko kūryba – tai gilaus istorijos suvokimo ir nūdienos vyksmo studijų rezultatas. Savo kūriniais dailininkas pagerbia iškilias, nusipelniusias asmenybes pastatydamas joms savotišką paminklą“ (dar kartą: čia kalba ne autorius, o pats Universitetas). 

Darbai, atrinkti parodai, kaip paaiškėjo, minėtų „rudų“ idėjų apdairiai nereprezentuoja (rengėjai tvirtina tik juos ir atrinkę iš pat pradžių – gerai, patikėsime, tačiau, jei tikrai vyko atrankos procesas, jei „neutralieji“ vokai nusėdo parodoje neatsitiktinai, tai reiškia tik viena – kad atranką vykdę organizatoriai matė ir kitus, tuos „ruduosius“, kurių neatrinko, tačiau kurie nesutrukdė pristatyti autoriaus kūrybą patetiška gaida ir nesukėlė abejonių joje išreikšta „pagarba tautinėms, patriotinėms ir bendražmogiškoms vertybėms“), bet anonse būta nuorodos į pilną virtualią kolekciją, kurioje galima pamatyti voką su liūdnai pagarsėjusių neonacių eitynių Kovo 11-ąją fragmentu ir prierašu „Patriotinis jaunimas – Lietuvos nepriklausomybės garantas“, voką su kaukole ES vėliavos fone ir pagyromis demokratiją sunaikinusioms Vengrijos konstitucijos pataisoms, vokus su insinuacijomis apie godžius žydus, kurie grobsto „mūsų“ biudžetą ir tipiška nacių laikų „Žydo“ ikonografija, vokus, kaip „iškilias asmenybes“ pristatančius karo nusikaltėlius, vokus, kurie užgaulioja dabartinius VU akademinės bendruomenės narius ar buvusį ES Komisijos pirmininką gretina su Hitleriu ir Stalinu, voką „Nekiškit skandinaviškos letenos prie Lietuvos vaiko“ ir panašią tiek turiniu, tiek atlikimo technika savadarbį skelbimą ant stulpo primenančią produkciją.

Dar daugiau, anonse „gilaus istorijos suvokimo ir nūdienos vyksmo studijų rezultatu“ vadinami ne vien eksponuojami atrinktieji vokai, bet visa (dar kartą cituoju) „šios rūšies dailininko kūryba“ (nebent organizatoriai imtųsi dabar įrodinėti, jog atrinktieji vokai yra visai „kitos rūšies“ nei ciklas, kuriame juos talpina pats autorius – ciklas, kurį vienija tiek žanras, tiek „patriotinė“ tematika).

Kontekstas, pristatymo retorika – štai kas svarbu: niekam iš protestuotojų nešautų į galvą reikalauti pašalinti iš VU bibliotekos archyvų, tarkime, F.Dostojevskio raštų dėl to, kad pastarasis buvo antisemitas ir polonofobas, ar sunaikinti Trečiojo Reicho laikų propagandines kino kronikas, tad argumentai apie tekstinės ar vaizdinės medžiagos „teisę būti“ nepriklausomai nuo joje reiškiamų idėjų čia visiškai ne vietoje. Žinoma, kad ji tą „teisę“ turi – tiksliau, mes turime turėti galimybę susipažinti su viskuo, kad buvo, ir viską tyrinėti. Nematyti skirtumo tarp sovietinio ar fašistinio politinio plakato parodos, eksponuojamo „Malleus Maleficarum“ ar agresyvios kraujo-kalbos-žemės ideologijos politiniuose Martino Heideggerio raštuose ir tų dalykų aktualizacijos, jų pateikimo kaip sektinų pavyzdžių, kai kalbama jų kalba, įklimpus jų ideologinėje visatoje – keistoka, švelniai tariant. Viena yra „Malleus Maleficarum“ saugoti, skaityti ir studijuoti, kita jį pristatyti kaip „puikų instrumentą“, kurį „mūsų protėviai ištobulino kovoje su demonais“ ir kuris „praverstų šiuolaikinėje teismų praktikoje, pvz., leistų nustatyti tikrąsias Katrinos uragano kaltininkes“.

Gretinti šiuos vokus ir jiems suteiktą akademinę institucinę paramą su islamistus suerzinusiomis karikatūromis, o protestuotojų reakcijai priešinti seną gerą prancūzų (ar britų) nepagarbaus šaipymosi iš politinių lyderių tradiciją, reiškia suplakti labai skirtingus dalykus, lyginti džinsus su ąsočiais, sąvokas versti jų priešingybėmis (protestas prieš institucinę fašistinio pasaulėvaizdžio globą staiga neįtikėtino retorinio perkėlimo būdu tampa „politiniai suvaržymais“, kurie „neleidžia kūrybiškai pasireikšti proto galioms“: „kairiųjų represijos“ versus „menininko laisvas kūrybiškas protas“, ar ne?) ir tiesiog pavyzdingai nesuprasti – nei šios, nei kitų aptarinėjamų situacijų. Net nejuokinga.