O kaip tada, kai klausimą pridengia kokia nors ne iškart perregima formuluotė? Pavyzdžiui, „Saviraiškos laisvė ar tradicijos – kas svarbiau?”. Taip vadinasi vieši „Soul Box“ vyksiantys debatai, kuriuos organizuoja Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI) ir VU Studentų atstovybė, o remia Norvegijos ambasada ir Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje (renginys yra kasmetinės ŽTSI organizuojamos „Savaitės prieš nepakantumą 2013“ dalis).
Anonse klausiama: „Kas svarbiau – žmogaus saviraiškos laisvė, teisė pasirinkti kitokį gyvenimo būdą, kartais net ir šokiruoti aplinkinius, ar visgi nuo seno bendruomenėje susiformavę papročiai, pagarba autoritetui ir tradicinėms visuomenės institucijoms?“. Ir siūloma pasirinkti vieną iš dviejų „norinčių susigrumti“ komandų: pirmoji (žada anonsas) „atstovaus tradicines vertybes“, antroji „palaikys saviraiškos laisvę“.
Bet ne apie renginį aš, o apie jo temą ir apie simptomišką Lietuvoje politinių batalijų pateikimo formatą, kuomet pati formuluotė – jau pozicija, ir itin keista, faktiškai kvestionuojanti (nors tuo pačiu gestu, regis, kviečia) politinės diskusijos kaip tokios galimybę. Pirmiausia, šiai viešų debatų kultūrai būdingas tariamas „objektyvumas“, tiksliau, pretenzija į jį specifine, vietinėje žiniasklaidoje išplitusia „aš nešališkas, man tas pat – aš nemanau ir nepalaikau nieko, visiškai nieko“ prasme, kuri su tuo, kas pagrįstai vadinama objektyvumu, neturi nieko bendra, atskleidžia tik refleksijos stoką ir lojalumą mąstymo suspendavimo „vertybei“.
„Viena komanda atstovaus tradicines vertybes“ – ką tokio „atstovaus“? Kurias būtent tradicijas (sovietmečio, tarpukario, XIXa Rytų Europos kaimo, viktorijietiškas, Romos katalikų bažnyčios iki Vatikano II susirinkimo, Mindaugo Lietuvos, „Vakarų civilizacijos“ pradedant Antika, o gal „viso“ neolito... intelektines, buitines, folklorines...)? Kieno tradicijas (kaimiečių, miestiečių, studentų, bajorų, kariškių...)? Tradicijas nuo kada? Kokiu principu pasirinktas (ar nesirinktas, nes tradicijos interpeliuoja, įsako, o „pasirinkimas“ numatytų į saviraišką pretenduojantį pasirinkimo subjektą ir todėl būtų eretiškas)? Ar „tiesiog tradicijas ir tiek“? Kita komanda, supraskime, „prieš (visas) tradicijas“, nes „už saviraiškos laisvę“ (à la, „ką noriu, tą darau – nes noriu“) ir gimė vakar.
Vienoje pusėje „protėvių išmintis“, „žmonijos patirtis“, „civilizacija“, kitoje - infantilus, vakuume cypsintis („aš noriu!“) pavienis „išsišokėlis“ homo novus? Nuostabi („nešališka“) erdvė „debatams“... Tarsi demokratija, liberalumas, vieša Lebenswelt „savaime-suprantamybių“ kritika, individo laisvė nebūti prievartaujamam bendruomenės, drąsa vertinti, klausti, spręsti pačiam, drąsa sakyti „aš“ nesislepiant už „mes“ nebūtų tradicijos! Kai kurios (pavyzdžiui, graikų filosofų ateizmas) senesnės už krikščionybę, beje. Būtent jos priklauso prie tų specifinių „vakarietiškos civilizacijos“ šaknų, kurias manosi atstovaujantys tie, kas jas dabar atakuoja kaip „pražūtingą naujovę“.
Tradicijų esama pačių įvairiausių – liberalių ir konservatyvių, rafinuotų ir primityvių, taikingų ir agresyvių. Mąstymo tradicijų, protesto tradicijų, kvailumo ir aklo klusnumo tradicijų; valstybingumo tradicijų ir nebuvimo politiniu subjektu tradicijų; religinių, politinių, literatūrinių, buitinių, industrinių, agrarinių, sekuliarių etc. Ir sąmoningai kurtų, ir nereflektuotų. Vergovės institucija, ritualiniai žudymai, kankinimų praktikos ar naminis smurtas – tokios pat tradicijos, kaip ir viskas, kas turi istorinį tęstinumą ir kurį laiką praktikuojama.
Todėl, kai žmogus, kurio istorinės žinios (taigi, nuovoka apie „civilizacijas“) tėra (švelniai tariant) minimalios, pretenduoja „atstovauti tradicines vertybes“ ar monopolizuoti „vertybes-apskritai“, kurias suvokia kaip kažkokį homogenišką pūkuoto pozityvumo kamuolį, besiritantį nuo Didžiojo Sprogimo laikų iki jo miegamojo durų, priešingą tam, ką jis linkęs niekinamai vadinti „saviraiškos laisve“ (ir tapatinti su užgaidžiu kvailoku valios aktu, kuris tik „ardo tvarką“, užuot padėjęs ją palaikyti), tai adekvati reakcija galėtų būti nebent homeriškas juokas. Galėtų juk tas žmogus tarti „Aš atstovauju savo gimtajam kaimui ar miesteliui, o jame manoma taip“, pasiieškoti pašnekovų kitame kaime/miestelyje ir „padiskutuoti“, bet ne – ji/s svajoja apie kosminę ar bent nacionalinę platformą.
Be abejo, „saviraiškos laisvė versus tradicijos“ skirties prielaida galiausiai yra socialiniuose moksluose keletą dešimtmečių vartojama Ronaldo F. Ingleharto vertybių dichotomija: „tradicinės vertybės“ (būdingos visuomenėms, kuriose vis dar labai svarbi religija, pagarba autoritetui, intensyvūs šeimyniniai ir gentiniai ryšiai, aukštas nacionalizmo ir lyčių nelygybės lygis, smerkiamos skyrybos, abortai, eutanazija, savižudybė ir pan.) versus „sekuliarios-racionalios vertybės“ (laisvas individo apsisprendimas, jo teisės ir laisvės, abejingumas religijai, didėjanti lyčių lygybė, atitinkamai kintantis gyvenimo būdas, racionalistinė laikysena).
Pati dichotomija artikuliuota racionaliu-sekuliariu mokslo žodynu, šiame (mokslo) kontekste ji – naudingas instrumentas. Tačiau minėtu būdu perkelta į mūsų lietuvišką viešą erdvę ji paverčiama savo pačios priešybe, kažkuo, ką diktuoja būtent Ingleharto „tradicinių visuomenių“ kolektyvinė sąmonė: „tradicinė visuomenė“ uzurpuoja neabejotinu pliusu in corpore pažymėtas „visas tradicijas“, o savo oponentus bloškia į ore kybančių „visų tradicijų griovėjų“ vietą, kurie, matote, tiesiog „nori reikštis“.
Iš esmės taip „tradicinė visuomenė“ mėgina pasakyti, jog abstraktus (ne tas, kurio reikia tiltui pastatyti, batams pasiūti ar maldai įsiminti) mąstymas – individo ratio aktas, kai mąsto ne tautos ir ne bendruomenės, o asmenys – yra abejotinos kokybės „saviraiška“, kelianti grėsmę bendruomenėje susiformavusiems papročiams, autoritetams ir kitiems šventiems dalykams. Kitaip tariant, kenkėjiška veikla. Ir šitam pareiškimui paskelbti ji renkasi... viešų laisvų racionalių debatų formą.