Priežastis – akcijoje laikytas plakatas, kuriame, greta perbrauktos svastikos, perbraukti ir Gediminaičių stulpai bei vienos iš minėtų organizacijų ženklas. Pareiškėjai čia įžvelgė „sistemingai besikartojantį tyčiojimąsi iš nacionalinių simbolių, o taip pat ir tyčiojimąsi iš asmenų ar jų grupių dėl jų pažiūrų“ .
Perbrauktas ar ne, niekam nežinomas Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos ženklas daugumą Lietuvos gyventojų paliko abejingais, bet Gediminaičių stulpai – neabejotinai teigiamus dalykus reiškiantis, beveik sakralus simbolis – šiame kontekste turėjo erzinantį efektą ne vien besiskundžiančių organizacijų nariams ir jų simpatikams. Ar vertėjo taip pasielgti (jei taip, tai kokia prasme; jei ne, tai dėl kokių priežasčių) – diskusinis klausimas; jo imtis galima tik prieš tai pamėginus suprasti, kodėl būtent toks buvo akcijos rengėjų sprendimas, ką norėta tuo pasakyti (ar pavyko – kita tema).
Čia dera priminti, jog tezė, esą Gediminaičių stulpų perbraukimas yra „sistemingas besikartojantis tyčiojimasis iš nacionalinių simbolių“, numato bent dvi prielaidas. Pirmoji iš jų buvo išsakyta atvirai: Gediminaičių stulpai išniekinti ne tiek perbraukimu, kiek sugretinimu su svastika, nes nei patys stulpai, nei Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga „su nacionalsocializmu neturi nieko bendra“. Antroji prielaida numanoma: abi skundą įteikę organizacijos mano, jog nacionalsocializmas ir svastika yra blogai, taip blogai, kad sugretinimas su jais gali diskredituoti bet ką.
Ir tai – kažkas nauja. Nes, pirma, argi ne šių organizacijų nariai svastiką laiko senovės baltų simboliu ir anaiptol jos nesikrato – atvirkščiai, puošiasi įvairiausiomis jos variacijomis ir patys deda greta Gediminaičių stulpų? Pasekime šia logika (gerai, svastika – nekaltas senovės baltų simbolis, jos nuotykiai Trečiojo Reicho kontekste – nykstamai menkos reikšmės nesusipratimas) ir teks padaryti išvadą, jog sugretinimu su svastika šiems žmonėms piktintis nereikėtų (kitiems žmonėms – kas kita, bet dabar kalbame ne apie juos). Nepatikti jiems gali tik perbraukimas: kad kažkas sako „ne“ jų skambiam „taip“ (na, kokia tokiomis sąlygomis demokratija? kur žodžio laisvė?!).
Eikime toliau: kam reikia svastiką disocijuoti nuo nacizmo tiems, kuriems nacizme nepatinka tik pavadinimas, tačiau ne „rasinio grynumo“, “švaraus tautinio kraujo“, kietos rankos, kaukolių matavimo, oponentų skelbimo nusikaltėliais ir pravardžiavimo „komunistais“, Reicho šeimos politikos („kokybiško tautos veisimo“) ir panašios idėjos, net ne jas skleidę istorinės personalijos?
Kuo fascio nepatinka „Antifa“ tipo judėjimams – aišku, tačiau kuo (nuoširdžiai, kuo?) skundo autoriams, neseniai keliavusiems į rinkimus su šūkiu „Be žydrų, juodų, raudonų ir be Taboro čigonų“, FB įkūrusiems grupę „Inkvizicija 2013“, kurioje rengia linksmus balsavimus kieno fotografijas („tik fotografijas“ - apdairiai patikslina tas puslapis) reikėtų viešai sudeginti ir jiems nepritariančius Lietuvos piliečius viešai vadina „aptvaro“ vertais „gyvuliais“? Kaip galima pažeminti asmenį prikišant jam tai, kuo, jo paties manymu, dera tik didžiuotis? Na, maždaug taip, kaip rasistu pavadinus tą, kuris segi ženkliuką „White Power“.
Iš dalies ji teisi. Tačiau tik iš dalies, mat analogija su ežeru čia nelabai tinka. Svarbu ne kad viena grupelė savinasi tai, kas jai nepriklauso (aišku, kad ežero nediskredituoja kažkieno neteisėta pretenzija į jį), o kad ta grupelė netrikdomai apsimeta visa visuomene, kad to, ką ji savinasi, teisėtas savininkas (Lietuvos valstybė), tyliai leidžia jai tą daryti savininko vardu. Tada savinimosi neteisėtumas darosi nebe toks aiškus, o pirminė apropriuoto simbolio reikšmė pasikeičia.
Iki Adolfo Hitlerio svastika išties buvo nekaltutis simbolis, po to – nebe. Iki Benito Mussolini fascio tebuvo konsulo statuso atributas. Iki mūsiškių „patriotų“ Gedimaičių stulpai irgi tebuvo Gediminaičių stulpai. O kryžius iki krikščionybės nereiškė Kristaus kančios. Kai kažkas sukuria radikaliai naują simbolio kontekstą, tas simbolis įgauna papildomą semantinį klodą, kartais užtemdantį visus ankstesnius. Apsimesti, jog neįgavo, ir žaisti „senovės baltus“ ar LDK – mažų mažiausiai juokinga.
Kai dešinieji ekstremistai nevaržomai savinasi valstybės simbolius (o jie išties savinasi), neverta stebėtis, jog valstybės (kuri leidžia jiems tą daryti) simboliai pamažu ima simbolizuoti ne ką kita kaip dešinįjį ekstremizmą. Trispalvė ant jų rankovių ima reikšti jų rankoves. „Tai gal ir trispalvę perbraukti?!“ – pasipiktintų daugelis. Ką į tai atsakyti? Jokie simboliai neturi stabilaus, visiems laikams fiksuoto turinio. Tad jei atsitiks kada nors taip, kad trispalve nešini neonaciai imsis realių veiksmų valstybės mastu ir, pradedami nuo jau turimo „Lietuvos priešų“ sąrašo (tiesiogine prasme: tokį jau yra sudarę, skelbia internete ir vis papildo), įgyvendins savo sapnų svajones, tada taip, trispalvė bus nenuvalomai sukompromituota ir virs kruvinu skuduru. Ir „dėkoti“ reikės ne „Antifa“ grupelės narėms, kurios perbraukė, o „tautiniam jaunimui“, kuris taip diskreditavo trispalvę, kad išplovė iš jos visą iki tol buvusį pozityvų turinį ir privertė ją reikšti visai ką kita.
Elementari logika: jei x (trispalvė) yra loginės klasės y (Lietuvos piliečių) simbolis; jei z (neonaciai) yra y poklasis; tai tas faktas, kad z panaudoja x specifiniu, visos y nesankcionuotu būdu, dar nesukompromituoja x. Bet jei z ima formaliai sutapti su y (sudegina Reichstagą), jei kiti y poklasiai nebeturi noro ar galios pasipriešinti z pretenzijai uzurpuoti x, tai x ima reikšti būtent z idėjas ir tampa z simboliu, prarasdamas kažkada turėtą kitą kontekstą. Galų gale, tarsi vėliava ar stulpai būtų kokia iš „baltų žemės“ garuojanti „tautino kraujo“ emanacija, o ne arbitralūs (visai neseno) istorinio susitarimo ką rinksimės šios valstybės simboliais (ir kaip šitą valstybę suprasime) rezultatai. Dėl šios priežasties Gediminaičių stulpai ir buvo perbraukti.
Be abejo, plataus šio gesto atpažinimo tikėtis neverta ir nesunku nuspėti kilusias neigimas reakcijas: ėjimas apgalvotas nepakankamai. Bet štai tokia mąstysena irgi verta dėmesio: „Šiaip aš lyg ir prieš nacius, naciai - blogai, bet jei m protestuoja prieš nacius nepagarbiai vartodamas man šventą ir per se nenacistinį (tarsi būtų per se nacistinių) simbolį, tai tada man jau labiau pakeliui su naciais nei su tokiais protestuotojais“.
Jei DĖL TO „jau labiau“, tai ir BE TO, panašu, jog buvo su radikalios dešinės ideologija gana gerai, ji trikdė tik savo rėksmingu radikalumu (tyliai ramiai galite nors ir getus steigti, žudyti ir kaukoles matuoti – svarbiausia, kad TYLIAI, RAMIAI, TVARKINGAI). Jei svarbu ne koncepcija, ne simbolio turinys kontekste, ne kas, kodėl ir dėl ko jį taip išstatė, o pats simbolis, prieš kurį privalu automatiškai klauptis nepaisant nieko, jei jo vaizdas akimirksniu išjungia smegenis, jei mąstymas virsta dresuotu gestu „Ty-y-lėt! Vė-ė-lia-a-vą gerbt!“, tai kaip tik čia, tokioje sąmonėje ir sudygsta drakono dantys.