N.Vaisbrodė. Kaip tvarkyti „neproblemiškus“ Lietuvos ir Lenkijos santykius?

Lietuvos ir Lenkijos santykiai nei pagerėjo, nei pablogėjo. Maždaug taip dvišaliai santykiai vertinami aukščiausių šalies pareigūnų. Na, priklauso, su kuo lyginsim - ar su praėjusias metais, ar su vakar diena. Oficiali Lietuvos valstybinė linija yra problemos ignoravimas. Reakcijos net į labai nemalonius Lenkijos aukštų pareigūnų pareiškimus - pavyzdingai mandagios ir diplomatiškos. Sakytume „pagarba!“, jei ne akivaizdus vienintelis motyvas, verčiantis nesikarščiuoti, yra paprasčiausias įsitikinimas, kad „parėkaus tie lenkai ir nustos“. Štai čia pagarba ir pasibaigia.

Jei problemos nematoma, nebandoma jos spręsti. Kitaip nei problemos nematymu ar jos susiaurinimu iki „nesupranta tie lenkai nieko“ Lietuvos vyriausybės veiksmų šiuo klausimu negalima vertinti. Nes veiksmų nėra. Kol kas. Išskyrus dvišalės komisijos įsteigimą. Ir nors iniciatyva gera, per penkis mėnesius norėtųsi daugiau. Ar mes tik įstatymus greitai priimti mokam?

Tuo tarpu politikai bando pasinaudoti situacija ir susikrauti politinius dividendus. Tai pasakytina tiek apie rinkimų tiesiojoje esančius Lenkijos politikus, tiek apie rinkimams tik apšylančius kolegas Lietuvoje (tiesa, kai kurie spurtuoja jau apšilimo metu). Naudotis situacija yra politinio žaidimo dalis. Ir čia nei prezidentė, nei ministras pirmininkas, nei Seimo pirmininkė nieko pakeisti negali.

O ką gali?

Pirma, gali sutelkti Lietuvos piliečius, visų tautybių, parodydami, kad integracija į valstybės gyvenimą yra privalumas. Ir kad kalba įgalina, o ne įkalina. Kodėl negalima panaudoti sėkmingos integracijos pavyzdžių įrodant, kad Lietuva - ne tik lietuviams? Politikoje, versle, kultūriniame gyvenime, viešajame sektoriuje, estradoje yra ne lietuvių kilmės Lietuvos piliečių, kurie sėkmingai dirba, daro karjerą ir kuriems lietuvių kalbos mokėjimas padėjo. Ir jau matau besiraitojančius rankoves rašyti ironiškus (jei tik!) komentarus, kaip atlikėjas Stano gali tapti visuomeniniu premjero patarėju švietimo kausimais. O tai, beje, nebūtų tokia jau bloga idėja – kiek šiuo metu patarinėjančių premjerui, prezidentei ir kitiems, kaip spręsti dėl švietimo įstatymo atsivėrusią mažumų integracijos problemą, yra ne lietuvių tautybės? Aš manau, jog Stano suburtas Tarptautinis sidabrinis choras prie tautinių mažumų integracijos prisidėjo daug daugiau nei kelių metų biurokratų pastangos.

Kita kalba, jei sėkmingų integracijos į valstybės gyvenimą pavyzdžių nerastume daug arba jie bylotų labai skausmingas „per kančias į žvaigždes“ patirtis. Būtų liūdna, bet gal padarytume savo išvadas?

Antra, Lietuvos valdžia gali dėti pastangas sutelkti Lenkijos politinį ir kultūrinį elitą, kuris mato nepolitizuotą situacijos esmę ir supranta tolesnio eskalavimo savanaudiškais politiniais sumetimais pragaištingumą abiem tautoms ir valstybėms. Trumpą B. Labudos pasisakymą, kritikuojantį Lietuvos lenkų rikimų akciją, tuoj pat ištrimitavo visa Lietuvos žiniasklaida. O ar institucijos padarė pakankamai, kad tokie pasisakymai būtų dažnesni ir labiau girdimi?

Dalyvaujant metinėje Rygos konferencijoje rugsėjo mėnesį teko bendrauti su Lenkijos piliete, anksčiau aktyviai dalyvavusia šalies politiniame gyvenime. Ji buvo nusivylusi tiek savais, tiek Lietuvos politikais, ir norėjo sužinoti, kur problema, kodėl yra pasiduodama provokacijomis? Kodėl nesistengiama teikti informacijos tiems, kuriems įdomu, ir kuriems žinoti reikia, kalbėtis su jais? Kodėl nepasinaudojama ta Lenkijos piliečių dalimi, kuri gali kalbėti už mus?

Tai vadinama viešąja diplomatija – terminas, kuris Lietuvoje nei suprastas, nei įgyvendintas. Todėl ir liekam nesuprasti, galvodami kad tradiciniai diplomatijos triukai – išlaikytas laukimas kol kaimynė susivoks – padės. Nesakau, kad rėkti reikia. Reikia daryti daugiau nei tylėti. Bet tam, kad darytumėm, reikia pripažinti, kad problema yra. Dabar jos nėra, dvišaliai santykiai geri. Bet juk gi ne tik dvišaliuose santykiuose esmė.

Kodėl lenkai nesijaučia dalimi valstybės, kurioje gyvena? Ar tai tik jų problema? O kas yra „jie“? Lietuvos piliečiai? Tada kieno tai problema? Lietuvoje trūksta tolerancijos - tai yra problema. Tolerancijos kitokiems. Šiuo atveju kitokie yra kitos tautybės. Ir kol aukščiausia valdžia nepripažins to ir neįsipareigos padaryti visko, jog integracija vyktų oriai, jokie mojavimai ES standartų paisymu nepadės.

Žmonės jaučiasi kaip jaučiasi, o jei jaučiasi nesaugiai, už kiekvieną „teritorijos“ (turima omenyje ne fizinė teritorija) centimetrą kovos. Kas jau kas, o Lietuvoje žmonės tai žino. Tad susikoncertuokime į šį nesaugumą, pripažinkime, kad integruotis mažumoms sunku ne vien dėl kalbos – tada ir geografijos, ir istorijos pamokos lietuviškai galbūt neatrodys taip baisiai.

Taigi, problema yra ir vidinė, ir dvišalė, kaip ir jos sprendimo būdai (ori integracija, tolerancijos skatinimas ir viešoji diplomatija). Jeigu, žinoma, sutiksime, kad problema vis dėl to egzistuoja.

Autorė yra politologė, buvusi NATO viešosios diplomatijos programų koordinatorė.