Prieš metus svarstant apie Lietuvos užsienio politikos uždavinius besikeičiančioje tarptautinėje aplinkoje buvo atkreiptas dėmesys, kad, nors užsienio politika yra labai svarbi, dabar atėjo metas užsienio, nacionalinio saugumo ir gynybos bei vidaus politikos sinchronizacijai.
Lietuvai susiduriant ne tik su įprastinėmis bei hibridinėmis grėsmėmis, bet, iš esmės, gyvenant tęstinės ekstremalios situacijos sąlygomis dėl pandemijos, būtina stiprinti savo vidinę konsolidaciją, kurios vienintelis tikslas – Lietuvos valstybės ir visuomenės atsparumo plataus spektro grėsmėms stiprinimas bei pasirengimas visuotinei gynybai ir pasipriešinimui (žr. čia).
Sveikintina, kad XVIII Vyriausybės programos XI skyriuje yra įtvirtinta visuotinio saugumo principas: „Reaguojant į šiuolaikinius valstybės saugumui kylančius iššūkius, būtina pereiti prie kokybiškai naujo požiūrio siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą – privalu įgyvendinti visuotinio saugumo principą, kuris remiasi ne tik kariuomenės, bet ir visos valstybės, jos piliečių aktyviu dalyvavimu ir pasirengimu tiek ginkluotai gynybai, tiek nekarinėms grėsmėms“.
Suprasdamas neatidėliotinų darbų skubą ir mastą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas jau ėmėsi Nacionalinio saugumo strategijos atnaujinimo darbų. Naujasis dokumentas turi tapti kertine politine orientacija atskirus nacionalinio saugumo sektorius apjungiant į vientisą visumą.
Iš tiesų, dabartinė nacionalinio saugumo strategija labiau primena ne strategiją, bet grėsmių, pavojų, iššūkių, nacionalinio saugumo prioritetų ir tikslų sąrašą, iš kurio institucijos gali rinktis, kas labiausiai patinka, o ne visos susitelkti (ir svarbiausia sutelkti išteklius) ties svarbiausių grėsmių ir pavojų neutralizavimu.
Nors atrodo, kad Baltijos šalių saugumas toks, koks niekada lyg šiol nebuvo, bet tai apgaulinga. Pasaulis ir globali tvarka keičiasi: JAV galia traukiasi, kyla naujos galybės – Kinija, Indija, o Rusija, kuri niekada nesusitaikė su Baltijos valstybių priėmimu į NATO, atgauna karinį pajėgumą. Atsinaujina didžiųjų valstybių tarpusavio kova (systemic rivalry, kaip įvardijo NATO refleksijos grupė), o tarptautinė sistema juda asimetrinio vienapoliškumo link. JAV vis dar galingiausia kariškai valstybė, bet nėra pasaulyje stipriausia visose srityse. Visos valstybės reaguoja į tarptautinės sistemos pokyčius.
Lietuva, būdama maža valstybė, nors ir priklausanti Šiaurės Atlanto aljansui, taip turi prisitaikyti. Didžiausia ir svarbiausia NATO valstybė Jungtinės Amerikos Valstijos oficialiai deklaruoja besiruošiančios galios varžyboms su revizionistinėmis Kinija ir Rusija. Ši strateginė nuostata skatina JAV telkti ne tik panašiai situaciją vertinančius sąjungininkus ir partnerius, bet ir sugebančius veiksmingai paremti.
JAV planuoja suteikti reikalingą paramą savo sąjungininkams ir partneriams, įgalinti juos pasipriešinti tiek įprastinėms grėsmėms, tiek vykdyti vadinamąsias pilkosios zonos operacijas (grey-zone operations), atremiant plataus spektro grėsmes. Kitaip tariant, JAV padės sąjungininkams stiprinti savo karines pajėgas ir visuomenių atsparumą bei pasirengimą ginkluotam ir neginkluotam (pilietiniam) pasipriešinimui.
Todėl naujosios vyriausybės programoje pabrėžiamas požiūrio į krašto gynybą visuotinimas atitinka ir mūsų NATO sąjungininkų lūkesčius. Socialinė atskirtis, demografinė krizė, korupcija, galiausiai vertybinė krizė yra nemažiau svarbios, nei konvencinės karinės, informacinės, kibernetines, ar ekonomines/energetines grėsmės. Kadangi pasak Suomijos gynybos ministro karinio patarėjo pulkininko Jyri Raitasalo, „Geriausia gynyba nuo hibridinių (pilkosios zonos) grėsmių yra atspari ir funkcionuojanti visuomenė, kurios kiekvienas pilietis jaučiasi įsipareigojęs ginti šalį ir visi visuomenės segmentai atlieka savo vaidmenį užtikrinant valstybės saugumą“.
Būtina didinti gynybos finansavimą iki 2,5 proc. BVP. Įsigytą naują ginkluotę ir modernizuotą infrastruktūrą bei kitus sukurtus gynybos pajėgumus reikia stiprinti visuomenės pasiryžimu priešintis. Kol kas pagal įvairus sociologinius 2017-2019 m. duomenis apie 30 proc. Lietuvos piliečių išreiškia aiškią valią priešintis ginklu – dalyvauti ginkluotoje gynyboje. Patys organizuoti ją pasiryžę apie 3 proc. tuo metu Suomijoje 68 proc. Švedijoje 55 proc., Estijoje 66 proc. o Latvijoje 48 proc. (žr čia)!
Šalia konvencinės išorinės, gerai pažįstamos grėsmės, atsiranda vis stiprėjanti vertybinė poliarizacija, kuri mažina mūsų visuomenės atsparumą ar atitinkamai pasirengimą pasipriešinimui agresijos atveju. Įsivaizduokime kartu turinčius kovoti jaunuolius, kurių dalies vertybinės nuostatos sutampa su „Laisvės partijos“, o kitų – su „Nacionalinio susivienijimo“ skelbiama ideologija. Ar jie turės daug bendrų vertybių, už kurias norės kartu kautis? Ar bus įmanoma juos įkvėpti vienodais argumentais? Ar pasiryžęs mirti už tautinę valstybę aukosis dėl globalaus pasaulio? Ir atvirkščiai? Ar aukos gyvybę, dėl priešingoje vertybinėje pozicijoje esančio tautiečio?
Istorija byloja, kad Rytų kaimynė visada imasi karinių veiksmų tik tada, kai yra tam subrendusios palankios tarptautinės sąlygos – tarptautinės sistemos turbulencija bei kitų didžių valstybių vidinės krizės ar dėmesio nebuvimas – kai pati „auka“ pribrendusi. Mūsų didžioji kaimynė puola tik tada, kai yra įsitikinusi sėkme – kai subręsta tinkamos vidaus ir, svarbiausia, tarptautinės sąlygos (pagrindinė yra izoliacija nuo esamų potencialių sąjungininkų).
Po Rusijos ir Ukrainos karo Lietuva įgyvendino eilę teisinių, organizacinių, finansinių ir kitų priemonių stiprindama savo atsparumą ir pasirengimą priešintis galimai agresijai. Sugrąžinti šauktiniai į Lietuvos kariuomenę (Vyriausybės programoje pažymima, kad bus siekiama nuosekliai pereiti prie universalaus (vyrų ir moterų) ir visuotinio šaukimo, o organizuotas kariuomenės rezervas 2024 metais sudarytų 30 tūkst. karių).
Patvirtinta Strateginės komunikacijos nacionalinio saugumo srityje koordinavimo tvarka, įkurta strateginės komunikacijos tarpinstitucinė ekspertinė darbo grupė (Vyriausybės STRATCOMas) kovai su dezinformacija ir strateginės komunikacijos kampanijoms rengti. Prie Krašto apsaugos ministerijos įkūrus Nacionalinį kibernetinio saugumo centrą ir patvirtinus atitinkamą strategiją bei tvarkas, buvo konsoliduota kibernetinio saugumo sistema.
Priimti būtinos teisės aktų korekcijos daug aiškiau reglamentuojančios karo padėtį, mobilizaciją, priimančios šalies paramą, Šaulių sąjungos vaidmenį. Galiausiai, daug padaryta grėsmių nacionaliniam stebėjimo, krizių prevencijos ir koordinuoto atsako rengimo srityse, 2019 m. Vyriausybei patvirtinus Krizių prevencijai ir valdymui skirtą grėsmių Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui stebėjimo, vertinimo ir perspėjimo apie grėsmes tvarką, grindžiamą grėsmių stebėjimo indikatoriais.
Tačiau COVID-19 pandemija parodė nemenkus galiojančio reglamentavimo ir institucinės sąveikos trūkumus, kurie turės būti sprendžiami jau naujosios Vyriausybės. Tolimesnės reformos reikalingos ne tik ir ne tiek dėl pandemijos ir kitų ekstremalių situacijų geresnio valdymo, bet dėl Rusijos atgrasymo.
Konvencinių jėgų balansas tarp Rusijos ir NATO Baltijos jūros regione nėra NATO naudai – išlieka greito papildomų pajėgumų dislokavimo, oro gynybos bei Baltijos jūros kontrolės iššūkiai. Todėl tolesnis visuotinės gynybos sistemos kūrimas Lietuvoje būtų tinkamas atsakas greta kitų priemonių kartu su sąjungininkais atremiant aukščiau paminėtus iššūkius, nes svarbiausias mūsų nacionalinio saugumo ir gynybos politikos tikslas užtikrinti valstybės ir visuomenės saugų būvį. Tai pasiekti galima tik veiksmingu atgrasymu – potencialus užpuolikas turi suvokti, kad Lietuvos užėmimas ir kontrolė bus labai brangi, o sąjungininkų atoveiksmis neišvengiamas.
Nepaisant visuotinės gynybos ir pasipriešinimo principo įrašymo į pamatinius nacionalinio saugumo dokumentus bemaž nepriklausomybės pradžioje ir daug padarytų darbų, Lietuvoje šios idėjos praktinis įgyvendinimas sunkiai skynėsi kelią, nes taip ir nebuvo iki galo sutariama, ar krašto gynyba yra išimtinai kariuomenės, ar (ir) visos visuomenės reikalas. Vyriausybei teks išspręsti šį galvosūkį ir užtikrinti efektyvesnį strateginį ir operatyvinį valstybės institucijų koordinavimą ir bendradarbiavimą bei geresnį privataus ir NVO sektorių įsitraukimą į pasirengimą pasipriešinimui. Programoje planuojama kurti Integruotą krizių valdymo sistemą, kuri sustyguotų institucijų darbą.
Iš tiesų, kad tai įvyktų sprendimai dėl visuotinės gynybos, įskaitant visuomenės atsparumą, turi būti priimami aukščiausiu politiniu lygmeniu – Valstybės gynimo taryboje (VGT). Bet nėra aukščiausio lygio politinės-administracinės struktūros, kuri stebėtų, koordinuotų ir valdytų visuomenės atsparumo, civilinės gynybos ir pilietinio pasipriešinimo politikų įgyvendinimą nacionaliniu lygmeniu. VGT neturi atitinkamo administracinio aparato, kuris teiktų paramą, rengiant sprendimus ir reguliariai stebėtų jų įgyvendinimą. VGT įstatyme yra numatyta Nacionalinio saugumo strateginio planavimo grupė, bet ji nesukurta.
Vyriausybės nutarimu yra įsteigta tarpinstitucinė politinio lygmens Nacionalinio saugumo komisija (vadovaujama Ministro pirmininko), kurios svarbiausi uždaviniai yra tik „padėti Lietuvos Respublikos Vyriausybei priimti sprendimus, užtikrinančius nacionalinį saugumą ir koordinuoti veiksmingą tarpinstitucinį bendradarbiavimą“. Administraciniu-ekspertiniu lygmeniu dirbo tarpinstitucinė Jungtinė grėsmių prevencijos ir krizių valdymo grupė, o ankstesnės Vyriausybės kanceliarijoje veikė Grėsmių valdymo ir krizių prevencijos grupė kaip Nacionalinės saugumo komisijos sekretoriatas. Naujojoje Vyriausybės programoje numatoma steigti nacionalinio lygmens Ekstremalių situacijų ir krizių valdymo centrą.
Įstatymų ir praktiniame lygmenyje kyla neapibrėžtumas, kurio neišsprendus visuotinės gynybos (saugumo) sistemos kūrimas bus apsunkintas. Viena vertus, visus esminius su nacionaliniu saugumu ir gynyba susijusius sprendimus turėtų priimti Valstybės gynybos taryba (kuriai vadovauja prezidentas). Kita vertus, tikimasi, kad ekstremalioms situacijoms ir krizėms užkirs kelią ir jas valdys Nacionalinio saugumo komisija ar kita Vyriausybės paskirta už krizės valdymą atsakinga institucija.
Tačiau visuotinė gynyba turi ir karinį, ir civilinius aspektus. Ji apima tiek valstybės ir visuomenės atsparumą, tiek ir pasirengimą ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui. Jei rimtai norima sukurti visuotinę gynybos sistemą, turi atsirasti, kaip sakė buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, atsargos generolas leitenantas V.J. Žukas, Valstybės gynybos planas, apimantis ir ginkluotą, ir neginkluotą gynybą.
Toks planas gali būti veiksmingas tik, jei jam pritartų Valstybės gynybos taryba – aukščiausia saugumo ir gynybos politinių sprendimų derinimo institucija. O parengti tokį planą ir reguliariai prižiūrėti jo vykdymą turėtų tinkamas administracinės kompetencijas ir ekspertines žinias turinti VGT veiklą remianti struktūra. Kur tokia, turinti tinkamus įgaliojimus ir žinias VGT remianti, struktūra galėtų atsirasti – turėtų sutarti Prezidentas, Seimo Vadovybė ir naujoji koalicinė Vyriausybė. Tačiau, ji turi būtinai būti sukurta, jei norima rimtai Lietuvoje judėti visuotinės gynybos (saugumo) link.