O greta kabojo ir geresnis pavyzdys: Linas Linkevičius kviečia diskusijai apie ES, kažkodėl prie Joninių laužo.
Skamba gražiai: pats užsienio reikalų ministras viešiausioje šalies vietoje – skaitomiausiame naujienų portale – prašo piliečių, nešinų argumentais, užsukti aptarti ES ateities vizijų, idant ministerijai paaiškėtų, ką ir kaip daryti.
Tegul tik pasiūlymai būna rišlūs, logiški, informuoti apie faktinę padėtį ir realias galimybes ją kreipti viena ar kita linkme – tegul jie susigrumia protingų žmonių pokalbyje, tenugali geriausias.
Argi ministerija – ne jūsų tarnas? Argi ne jūs – tikrieji šalies šeimininkai? Argi ne racionalumas ir gera valia – mūsų politinės tvarkos pagrindas? Štai ji, demokratija, savo spindinčia tauria didybe!
Nuostabu. Ir kaip tokia diskusija atrodytų? Kokias neištirtas problemas nagrinėtų, į kokius svarbius, daugybėje galvų patylom knibždančius klausimus pagaliau atsakytų?
Kas diskutuotino diskusijoje apie ES? Gal, pvz., ar narystė joje pasiteisino? Arba ar esama ES politika, vizija ir kuriamas klimatas – tokie, kokius užsakytume?
Na, ką jūs…(ministras atlaidžiai šypteli) – vieninteliai rimti, nepopulistiniai šio pobūdžio nuogąstavimai „galiausiai atsiremia į mūsų pačių neatliktus namų darbus ar vėluojančias reformas“ (t. y. bent kiek padoriau atrodanti kritika ES idėjiniam karkasui ir faktiškumui kyla – gali kilti – vien tik iš mūsų pačių tingumo ir nuovokos sekti to karkaso direktyvomis stokos; o likusi galima kritika – tiesiog nepadori).
Atkreipkime dėmesį į nuolatos šiuose kontekstuose pasirodančią „namų darbų“ metaforą: mes – mažiukai mokinukai trumpomis kelnytėmis.
Apie ką diskutuoja mokinukai su Mokykla? Atsiskaito paruoštus namų darbus ir nušvinta, gavę pagyrimą, arba nurausta, atsiprašo ir atstato užpakalį rykštei: kitą kartą netingės, susiims, padarys geriau.
Taigi, šita tema netinka. Diskutuokime, verčiau (siūlo ministras), apie ES ateitį. Tokių diskusijų – „platesnio visuomenės įsitraukimo“ į jas – labai trūksta. Nepasakysi, kad visai (cituoju): „Keletas esminių klausimų viešojoje erdvėje jau nuskambėjo.
Antai: ar tolesnis suverenių galių delegavimas nepamins mūsų tautos pamatinio siekio – būti laisva ir nepriklausoma valstybe? Ar Lietuva Europos Sąjungoje nevirs Briuselio arba didžiųjų valstybių funkciniu priedėliu? Ar Lietuva išliks kaip tauta – lygiaverčių tautų sąjungoje? Ar išliks mūsų kalba, kultūra, o svarbiausia – mūsų teisė rinktis integracijos greitį, „gylį“ ir kryptį?“
Tiesą sakant, be reikalo nuskambėjo. Nusiraminkite, ponai: „Esu tikras, kad išliks, kad išsaugosim savo tapatumą“, nes jis, žinote, kur?
Mūsų genuose! („Genuose turime didelį užtaisą užsispyrimo, atkaklumo, darbštumo […]“ – čia dar ir tas atvejis, kai taip kalbanti sąmonė jau yra informuota, jog naivusis tapatumo saugojimo diskursas yra „nelygis“, bet dar nėra informuota, kodėl, tad atmetinėja jį motyvuodama tiksliai ta pačia naivybe, kokią išsakytų naiviausias iš lietuvybininkų: „lietuviškumas“, matote, kartu su vyžomis ir daininga kalba, perduodamas per motinos pieną ir kraują, todėl nebijokite, neišnyks).
Ne, diskutuoti reikia kitaip. Pvz., šitaip: „Yra ir žemiškesnių, šiandienos padiktuotų klausimų: kaip įvyks ES (ir mūsų) skyrybos su Didžiąja Britanija?
Kaip suvaldysime kibirkštis JAV ir ES (taigi, ir mūsų) santykiuose? Ar išlaikysime ES sienas atviras Rytų partneriams? Ar interesų veikiama nesubyrės europinė (taigi, ir mūsų) sankcijų politika Rusijos atžvilgiu?“
T. y. venkime principinių teorinių abstrakčių klausimų – aukščiau minėtieji netinka ne todėl, kad neproblemiški, jau išspręsti, naivūs ar nevykusiai suformuluoti, o kad principiniai, teoriniai, abstraktūs.
O šie – žemiški, praktiniai, konkretūs (neklausiantys kas, kokia, kodėl yra / gali būti pati ES, o, vietoje to, klausiantys kaip geriau šiai esamai ES daryti tą ar aną) – jau neblogi.
Tik – jūs rimtai? „Padiskutuokime“, ką darys ES ir Britanija, ES ir Rytai, ES ir Rusija, nes nuo mūsų diskusijų priklausys, ką jos darys? Ar bent ką darys LR Užsienio reikalų ministerija, įgaliota įsidiskutavusių piliečių? Dabar, va, nežino, ką daryti – trūksta diskusijų.
Nelabai priklausys (šypsosi ministras)… Ne? Tai kurių galų apie tai ministerijos užsakymu „diskutuoti“, ką reiškia pats šis politinis rūpestis, jog „trūksta diskusijų“?
Ką reiškia „diskusijos“? Matote (sako jis), „Vis pasigirsta, jog „kažkas“ tas diskusijas turi organizuoti. Tarsi tam, kad mąstytum, kad išsakytum nuomonę, reikia valdžios išnuomotos salės, gaiviųjų gėrimų ir mero ar ministro dalyvavimo“. (Ak jūs, postsovietikai, vis dar laukiate, kol valdžia jumis pasirūpins!
Skundžiatės, kad nepaskatina!). Negerai. Reikia, kad žmonės PATYS suprastų, kada, kiek, kur ir kokių diskusijų reikia (o kokių – nereikia). PATYS.
Todėl (keliomis pastraipomis žemiau) kaip tik tą ir pasiūlo: sudalyvauti ministerijos organizuojamame diskusijų cikle. Ir kaip pasiūlo: „Turite minčių, turite nuomonę – parašykite laišką arba palikite įrašą ministerijos feisbuko puslapyje.
Bet jei norite būti geriau išgirsti, jei siekiate realios įtakos, – burkitės į bendraminčių koalicijas ir pakvieskite mane ar kitą ministrą, o gal net Europos komisarą į diskusiją“.
Ar jau pagaliau supratote, kad realiai jūsų diskusijos bus išgirstos (vadinasi, ne beprasmės, šio to vertos) tiktai tada, jeigu palaimins jas koks ministras? Ir kad diskusija – visai ne tiesos ir aiškumo paieška, ne argumentų svarstyklės, o klanų ir grupuočių signalai ministrams? Et, postsovietikai… Mokyk ir mokyk juos.
Diskusijos meno. Atsakomybės. Demokratijos. „Liaudis reikalauja“ (narod trebujet) diskusijų – tai ministerija jas ir užsako.