Po rinkimų pasirodė nemažai svarstymų, ką socialdemokratai (LSDDP ir LSDP) darė blogai, politologai skaičiavo, lygino ir dalino patarimus, intelektualai kontekstualizavo, politiškai aktyvūs socialinių tinklų dalyviai liūdėjo ir puolė kurti naujas galimų bendraminčių grupes arba, priešingai, džiaugsmingai šventė savų favoritų pergalę.
Gal, pavyzdžiui, problema – prasti viešieji ryšiai ir senamadiškas nevykęs skonis (pasisamdytų pagaliau gerą agentūrą!), gal rinkėjų politinio išprusimo ir „klasinio“ sąmoningumo stoka, o gal – solidarumo? Kairieji, esą, pernelyg susiskaldę, jaunoji generacija, konservatorių pamokyta, vyresnius pravardžiuoja „bebrais“, o šie juos – „liberalais“, vieni jau yra biurokratai, kiti dar tik nori jais tapti, treti niekina ir pirmus, ir antrus, simpatizuodami veikiau anarchizmui.
Ir niekas nenori nei remti taip pat ir nepriimtinų asmenų ar pozicijų, nei savo laiko ir reputacijos aukoti to ar ano apsišaukėlio lyderiuko karjerai saugoti, ginti, gaminti: ot kokie, nesolidarūs!
Taigi, kodėl jie pralaimi – Lietuvos socialdemokratai konkrečiai ir kairė apskritai? Jei kartais LSDP ir LSDDP – todėl, kad (kaip ne kartą pagrįstai įvardinta) nelabai pateisina kairiųjų lūkesčius, tai kodėl taip ir neatsiranda jų vietoje „tikrų kairiųjų“?
Pradėkime nuo LSDP: skilimas ne sustiprino, o tik susilpnino. Senasis elektoratas pasidalintas su Darbo partija ir „valstiečiais“, nes niekada nebuvo nei specifiškai kairysis, nei labai ištikimas ar stabilus dėl kitų, nei praktinis susisaistymas tais pačiais galios tinklais priežasčių; naujasis taip ir neatsirado – nes, irgi, kodėl turėtų? Ką tokio išskirtinio pasiūlė jiems atskilėliai?
Tapatybių politikos klausimus įtikimiau perėmė liberalai su konservatoriais, specifinės kairiosios ekonominės vizijos iš LSDP vis tiek negalėjo tikėtis, o daugiau ten nėra nieko: nei patrauklaus išskirtinio turinio, nei formos, nei veidų, nei vardų, nei idėjų, nei gebėjimo gerai atrodyti socialiniuose tinkluose.
Net pavardės kliudo: kaip negali šalies prezidentu tapti asmuo pavarde Ropė, Avinas arba Makštutis, taip ir partijos vadui veikiausiai nepavyks laimėti širdžių pavarde Paluckas, net jai tai tebūtų vienintelė jo bėda.
Realiai abi socialdemokratų partijos atstovauja gausų valstybės administracijos ir biurokratijos sluoksnį – nei darbininkus, nei ūkininkus, nei (nesamą) proletariatą, nei baltąsias apykakles ir universitetų perprodukciją, vargstančią prie bullshit jobs, nei represuotas mažumas, nei maištingą alternatyvios socialinės tvarkos besiilgintį pogrindį ar semi-kriminalinį demimondą.
Kitaip tariant, tiek senieji „bebrai“, puikiai įsikūrę provincijos pilaitėse, tiek naujieji progresyvūs multikultūriniai hipsteriai veganai nėra subalternas.
Atvirkščiai – likusi šalies dalis juos mato kaip privilegijuotą sluoksnį, kaip realią nerenkamą „valdžią“, kaip status quo atraminius stulpus arba naujo „normalumo“ medijose steigėjus. Todėl kalbėjimas tarsi „iš apačios“ tegali būti matomas ir girdimas kaip melas ir (pavartokime kairiąją leksiką) svetimo balso nusavinimas.
„Trūksta intersekcionalumo“ – čia pasakytų vakarietiški „tikri“ kairieji, nebalsavę nei už vienus vietinius socialdemokratus. Išties, trūksta – bet ne todėl, kad reikia, o todėl, kad intersekcionalumas – neįmanomas, o pastangos jį sumontuoti yra viena svarbesnių šiuolaikinės kairės apskritai negyvumo priežasčių.
Nėra nieko bendra tarp LGBT, pabėgėlių, musulmonų Vokietijoje, Rytų europiečių Britanijoje, romų Lietuvoje, moterų, darbininkų, benamių, pensininkų, afroamerikiečių, ofisų planktono, studentų, mokslų daktarų ir skvoteriaujančių prestižinių universitetų absolventų – jie marginalizuojami labai skirtingais būdais, skirtingų žmonių ir dėl skirtingų priežasčių, kiekviena šių dirbtinai apibendrintų grupių narių turi nedaug bendra netgi tarpusavyje, vieni su kitais, ir jei jie visi stokoja tam tikrų (skirtingų!) galimybių, privilegijų ar, jų atžvilgiu, simpatijų, tai šitai vienija juos su visa likusia (ko nors stokojančia, kam nors nepatinkančia) žmonija ir negali tapti pagrindu jokiai bendrai, išskyrus projektinę-popierinę, politinei agendai.
Būtų pats laikas liautis švaistyti jėgas ir intersekcionalumo fikcijos atsisakyti.
Bet jei kairiuoju daro ne „buvimas marginalizuotu“ ir ne grupinis socialinis interesas aptikus save socialinių kopėčių apačioje, tai kas?
Jei Kairė ar Dešinė yra tam tikra politinė žvelgimo į pasaulį optika, tai Kairę tradiciškai charakterizuoja nepasitikėjimas visais „balsais iš viršaus“ – autoritetu, papročiu, „valdžia“, valstybe ir jos komunikaciniais kanalais, oficialia tvarka, jos teisingumu ir protingumu. Kairę steigia jausmas „ne viskas gerai su pasauliu“, netiesa, kad socialinių nesėkmių ir žlugusių biografinių projektų priežastis – visada tik tavo paties negabumas ar tingumas, netiesa, kad neturtingi ar nelaimingi – tokie, nes kvaili ir blogi, o darbštus ir protingas visada prasimuš, netiesa, kad esama visuomenė yra suręsta ant gėrio ir adekvataus atlygio už pastangas pamatų (Dešinės prielaidos priešingos).
Kairė – tai emancipacinis projektas, tikėjimas žmogaus laisve, protu ir potencialu, ir geranorišku socialumu: liberté, égalité, fraternité.
Tai reiškia: reali, galima ir labai svarbi šiuolaikinės kairiosios politikos agenda galėtų ir turėtų būti pozicija prieš kontrolės visuomenę, prieš žmogaus laisvės neigimą ir pajuokimą, prieš „išmanųjį miestą“, gyvo asmens pakeitimą robotu, prieš darbo „susvetimėjimą“ (tie patys bullshit jobs baltoms apykaklėms ar tapimas konvejeriu mėlynoms), prieš visuotinį automatizavimą, duomenų rinkimą ir sekimą džiugiai pasitelkiant naujausias technologijas, politikams ir verslo interesams laiminant.
Galėtų ji liautis „valdžios“ burnomis tyčiotis iš per menkai „sąmoningų“, t.y. per menkai patiklių, iš „laisvo pasirinkimo“ (nuo manipuliacijų juo kritikos pereinant prie įrodinėjimo, kad jis apskritai neįmanomas ir kad, dar įdomiau, tai yra gerai) ir „individualistų“, ir, vietoje to, prisiminti, kad neatsitiktinai kadaise Kairės istorija prasidėjo ludizmu. Dar yra laiko.