Tokie pasiūlymai beveik šimtas metų priklauso neįsivaizduojamybės sričiai (mokykla – natūrali socialinės „gamtos“ dalis, neišvengiama kaip lietus): nebent juokais. O aš gana rimtai. Ne reformuoti perreformuoti, o panaikinti, nes joks remontas nepadės tai naktinių košmarų, lydinčių visą likusį gyvenimą, gaminimo sistemai.
Bloga ji pirmiausia ne tuo ar anuo konkrečiu pedagogu, vadovėliu, pamokos vedimo metodu, laiko ir balų paskirstymu, institucine inercija ar programine nuostata (visa šita – antraeiliai dalykai), o pačia savo esme: „sumetimo kartu“ ir „permalimo“ mašinerija, tuo, kad esi priverstas nuolatos, kasdien, būti vienoje erdvėje su aibe atsitiktinių žmonių glaudžiau nei bet kada ateityje (tam prilygtų nebent kalėjimai, priverstinio darbo stovyklos ar pan., tik jose atsidūrusieji būna bent jau suaugę). Paklusti dirbtinei kvailai hierarchijai, mechaniškam formaliam lyginimui ir reitingavimui, įimti turinius apie „dvasios istoriją“, kurie nieko bendra su ja neturi ir tik kompromituoja žodžius „išsilavinimas“, „mokymasis“, „kultūra“ bei šmeižia klasikus, ir dar beprasmiškai tuščiai sugaišti marias laiko, kurį būtų buvę galima panaudoti tapimui išties mąstančiu ir išsilavinusiu, kokiu jokia mokykla nei vieną nepadaro ir net nepadeda, tik kliudo: kas tampa – tampa NEPAISANT jos, o ne PER ją.
Bet kuris gabus ir protingas moksleivis prisimena vėliau mokyklą su neapykanta ar pasidygėjimu, bet kuris žino, kaip ir kodėl įmanomi amerikietiški school shootings, ir trokšta keršto jai, kol gyvas bus. Tuo tarpu jo klasiokė soliariuminė mažaraštė kvaiša veikiausiai nostalgiškai cypteli: „Faina buvo!“ Jai faina. Taip žmonės mūsų visuomenėje socializuojami.
Mokykla reprezentuoja oficialųjį išorinį pasaulį: visuomenę, valstybę, normą, tvarką, autoritetą, teisingumą, verčių hierarchiją – apskritai, anapus namų slenksčio. Jo priešybė – „gatvė“, semi-kriminalinė erdvė su savomis taisyklėmis, kurios tačiau visų suvokiamos būtent kaip priešybė tam oficialiajam. Ir štai jis mus pasitinka toks: iš jo išsinešamas vaizdas „kokie yra žmonės“, „ko nori iš manęs visuomenė“, „ką turiu daryti, kad neprapulčiau“, „kaip elgtis yra normalu“, netgi „kas laikytina išmokimu/supratimu“ ir kas matuotina kaip intelektas.
To vaizdo bus sunku atsikratyti – sunku patikėti, kad kvailybės, neteisingumo, muštro, primityvumo injekcijų „moksleiviams pritaikytomis“ vadovėlinėmis interpretacijomis į įvykius ir tekstus, nerašytų ir niekada neįgarsinamų bendravimo kanonų, kuriuos privalu paversti savęs dalimi, bet kurie, įgarsinti, pasirodytų esą įžeidimu protui ir (tos pačios visuomenės) moralės jausmui, smurto, cinizmo, melagingų ateities pažadų ir apgaulės bala, išmurkdžiusi mus iki ausų, buvo kažkas kito, nei normali žmonija, o mokymasis mokykloje – kažkas kito nei mokymasis (o privalomai perskaitytos knygos – kažkas kito nei skaitymas; o vardai, kuriuos liepė gerbti – iš tiesų verti pagarbos, tik pateikti taip, kad tokiais neatrodytų). Kitais atvejais – sunku atsikratyti iliuzijos, jog tam tikras išsilavinimas vis dėlto buvo įgytas ir žvelgti iš jo aukštybių su panieka į daugybę esą perprastų dalykų, kurių suprasti net nepradėta.
Kokia kalba apie mokyklą nepaminint patyčių?
Beprasmė kova su jomis: pastarosios yra tai, ką mokykla neišvengiamai gamina ir gamins, kas kyla iš jos sąrangos ir vidinės logikos, tai pats „buvimo mokykloje“ kvėpavimas ir kraujas.
Jokie kursai, pamokslai medijose ar mokyklinių psichologų etatai nepadės: patyčios kyla iš jau minėto paprasto fakto – būtinybės leisti gausybę laiko kartu atsitiktinių žmonių rinkiniui, nes nėra būdų pertvarkyti bet kurios sudėties grupę į draugus ar bent mandagiai vienas kitam abejingus. Bent nei vienas iš jų, regis, niekur nebuvo veiksmingas, o jeigu būtų – numatytų toliau siekiančią socialinę inžineriją nei netgi dabartinė mokykla.
Slapta jos tiesa: mokykla yra nepilnamečių „užimtumo“, dresūros ir nusikaltimų prevencijos, o ne mokymo, institucija.
Realus išmokstamas turinys anaiptol nėra reikalingas dešimties ar dvylikos metų, jau nekalbant apie tai, kad netrukus po egzaminų ir mokyklos baigimo jo telieka nykstamai maža dalis. Lieka minimumas: geresni ar blogesni (dažniausiai prastoki) skaitymo/rašymo/skaičiavimo įgūdžiai plius kelios aibės painiojamų vardų ir terminų.
Tai ir yra tas visuotinis raštingumas, be kurio šiuolaikinė visuomenė negali egzistuoti: iš principo šiandien įgyjamas kuo puikiausiai be jokios mokyklos – tam pakanka tėvų ir medijų. Jei kyla pagrįstas klausimas „O ką daryti su nenorinčiais mokytis? Nejau palikti beraščiais?“, į jį atsakytina: tokie bet kuriuo atveju ir taip lieka beraščiais (pažįsta raides, moka šiaip taip iš jų sudėlioti ar perskaityti žodžius, bet tik tiek: mokykla akivaizdžiai nepadėjo).
Tad o kodėl nepanaikinti? Institucijos, kuri mokymo funkcijos beveik neatlieka, o socializacijos funkciją atlieka katastrofiškai blogai. Pirmiesiems, kokiais ne kartą Europoje buvome.