1) Pažiūros. Taip, abu – dešinieji, taip, dalis dešiniųjų Šimonytę išties kaltina „mirtina liberalumo nuodėme“ (Valatkos stilistika), taip, išties nepagrįstai, nes didi liberalė ji anaiptol nėra (pvz., iš visų pirmo turo kandidatų vienareikšmiškai už LGBT partnerystes pasisakė vienintelis Vytenis Andriukaitis).

Tačiau ne, ne „oponentai klijuoja ją su konservatoriais“, o labai aiškiai remia pati TS-LKD: niekas neklijuoja to, kas neatplyšo. Taip, Nausėda tikrai kalba ir viena, ir kita, prieštaraudamas ankstesniam ar ir dabartiniam sau, pagal momentą ir auditoriją, taikydamas catch all strategiją, dėl ko galima tarti, kad arba jis apibrėžtų pažiūrų apskritai neturėjo ir neturi, arba pasilaiko jas neatskleistas.

Bet ne, Šimonytė nesudaro gerojo jo antipodo, kuris „neslepia savo pažiūrų net tada, kai tai jam nenaudinga“: nesakyti, kad skolintis iš užsienio bankų anuomet nebuvo gera mintis, nėra jokia „sava pažiūra“, tuo labiau – ne „pažiūrų turėjimo“ pavyzdys.

Tuo labiau – nėra pagrindo manyti, jog jos elektorato akyse ta mintis dabar atrodo bloga: ji lygiai taip pat naudoja catch all, tikėdamasi liberalų, kairiųjų ir netgi valstiečių rinkėjų balsų ir prisistatydama „žmonių prezidente“ (supraskime: jei tu – žmogus, tu – už; arba mažiau groteskiškai: jei tu „paprastas žmogus“, tai Šimonytė – kaip tik tau, bet pirmiausia ji reklamuojama kaip „išsilavinusio elito“ narė; nors realiai ji – nei viena, nei kita).

Tad Valatkos retorinį klausimą „Kas geriau – kandidatas, kuris neslepia savo pažiūrų net tada, kai tai jam nenaudinga, ar kandidatas, kuris kalba tai, ką žmonės trokšta girdėti?“ teisingiau būtų pertvarkyti taip: Kas geriau – kandidatas, kuris neapsimeta pažiūras turintis ir neneigia siekiantis įtikti visiems, ar kandidatas, kuris daro tą patį, bet pozuoja kaip „tvirto stuburo“, svarankiškas ir pavyzdingai nuoseklus?

2) Politinė patirtis. Taip, formaliai, kadangi buvo finansų ministrė, o konkurentas apskritai politikoje nedalyvavo, Šimonytės šiek tiek didesnė. Bet toji patirtis nieko bendra neturi su prezidentine veiklos sfera, tad neaktuali (jei tarsime, kad politinė patirtis – visada pliusas, kas anaiptol nėra akivaizdu). Daugybė prezidentų jos neturėjo. Tad pranašumo, kurį pasistengia išgauti Valatka, nėra.
Kas geriau – kandidatas, kuris neapsimeta pažiūras turintis ir neneigia siekiantis įtikti visiems, ar kandidatas, kuris daro tą patį, bet pozuoja kaip „tvirto stuburo“, svarankiškas ir pavyzdingai nuoseklus?
N. Vasiliauskaitė

3) Atsparumas smūgiams. Pagal šį kriterijų geriausias politikas – kietakaktė pjuvenomis kimšta bokso kriaušė. Kuri nei sutrikti, nei supykti, nei susigraužti sugeba. Toks „nežmogus“. Šimonytė išties į tokį labiau ir panaši.

4) Humoro jausmas. O čia padėtis tokia: Nausėda chamizmu (šiame kontekste kažkodėl atkakliai laikomu „humoru“) lyg ir nepasižymi, tuo tarpu Šimonytė demonstruoja košmarišką RokiškisPliusRadijoŠou bjaurastį, nesivaržydama vulgariausios patvorinės leksikos (sąmojo aukštumos jos gerbėjams). Vien šitai – pakankamas kriterijus rinkti bet ką, tik ne ją, nes ji – tai Pipedija ir žiurkėnas Rabinovičius.

5) Išsilavinimas ir kalbos. Puikus tik jei išsilavinimu laikomas diplomas, bet taip laiko tik neišsilavinę žmonės. Jau nekalbant apie tai, kad formalus ekonominis išsilavinimas (abiejų toks pat) yra anaiptol ne tas, kuris turimas minty kalbant apie išsilavinimą.

O faktiškai Nausėda nedemonstruoja nei didelio išsilavinimo, nei šokiruojančio neišsilavinimo, tuo tarpu Šimonytė su savo vienintele skaityta knyga, bendravimo maniera, „humoru“ ir metano dujų (iš jų susidaro burbulai pelkėse) „poezija“ akivaizdžiai neturi nieko bendra su jokia rašto kultūra. Dar daugiau – jei ką ir atstovauja, tai agresyvų antiintelektualizmą, kuris dar ir socialinį prestižą pageidauja užsimesti.

Užsienio kalbų kompetencijos? Jei tikėsime, kad tikrai moka tą, ką sakosi moką – abiejų tokios pat. Pabrėžinėti eilės tvarka, kad, esą, Šimonytė pirma moka anglų, o tik paskui – rusų, o Nausėda, esą, atvirkščiai (matyt, nes vyresnis), tuo tylomis implikuojant pastarjam prorusiškumą – savo ruožtu yra nešvari technologija (pats taip darantis apžvalgininkas tikrai pirma ir geriau išmoko rusų kalbą, ir tik po to – kurią kitą).
Nausėda chamizmu (šiame kontekste kažkodėl atkakliai laikomu „humoru“) lyg ir nepasižymi, tuo tarpu Šimonytė demonstruoja košmarišką RokiškisPliusRadijoŠou bjaurastį, nesivaržydama vulgariausios patvorinės leksikos.
N. Vasiliauskaitė

6) Empatija. Itin keistas kriterijus prezidentui. Ir itin keistas kritikos punktas, vėl išstatantis blogąjį Nausėdą kaip „jaučiu jūsų skausmą“ demagogą (yra jis toks, yra) ir gerąją Šimonytę kaip „tiesiog sveiką protą“ ir nepagražintą „faktinę tiesą“ (nėra ji tokia, nėra).

Ši „mes tik sakome kaip yra“ retorika – IRGI lygiai tokia pat demagoginė strategija, labai mažai bendro turinti su tuo, „kaip yra“, ir labai daug su ideologinių peizažų tapymu. Tik dar ir pajuokianti viltį, kurią pirmoji strategija bent jau apsimeta gerbianti.

7) Provincialumas. Taip, ginčyti originalią pavardžių rašybą esą „tautiškumo saugojimo“ tikslais – provincialumas ir nepateisinama kvailystė. Bet ne prezidentas tą sprendžia, ir nelabai yra pagrindo tikėti, kad šis ginčijimas kyla iš kokio nors vidinio provincialumo, o ne yra minėto catch all metodo pasekmė, t.y. priešrinkiminis sušnekėjimas.

8) ir 9) Idėjos ir nepriklausomybė. Taip, abu tiek pat „nepriklausomi“. Todėl ir sušnekėjimus – kad ir apie laimę/nelaimę šeimose ar be jų – vertinti reikia taip pat. Nei vienas iš jų realiai nėra nei homofobas, nei ultraliberalas. Abu sako tą, kuo tikisi patrauksią jų pusėn daugiau.

Keistojo paskutinio – išvaizdos – kriterijaus nekomentuosiu. Prezidento rinkimai – ne grožio konkursas.