Paskutiniame knygos skyriuje publikuojami anksčiau neskelbti Vokietijos, Rusijos, Ukrainos, Moldovos archyvų dokumentai apie 1941 m. įvykius, Kremliaus šeimininko sumanymus ir siekius. Be to, pateikiama Rumunijos specialiųjų tarnybų ir NKVD pranešimų, Raudonosios armijos ir laivyno žvalgybos bei operatyvinio planavimo dokumentų, Trečiojo reicho diplomatų pranešimų, karo dalyvių atsiminimų, kitų anksčiau nežinomų tos epochos liudijimų, pavyzdžiui, Stalino nurodymas dėl Lenkijos SSR sukūrimo jau 1939 metais.
Garsus istorikas ir knygos „Ledlaužis“ autorius Viktoras Suvorovas apie šią knygą rašo: „1941 m. birželio 22 d. Vokietijos kariuomenė užgriuvo Sovietų Sąjungą triuškinamuoju smūgiu. Praėjo 80 metų, bet ginčai nerimsta. Atrodytų, dėl ko ginčytis? Dar pirmoje klasėje mokytoja Marjivana kiekvienam iš mūsų aiškiai išdėstė, liepė išmokti atmintinai ir raiškiai padeklamuoti: „Vasaros naktį, auštant, Hitleris davė įsakymą savo kariuomenei ir pasiuntė vokiečių kareivius prieš visus sovietinius žmones. Tai reiškia – prieš mus.“
Viskas galutinai aišku ir paprasta. Ėmė Hitleris ir įsakė. Tačiau atidžiai įsižiūrėjus, regis, buvęs aiškus vaizdas darosi neryškus. Kuo labiau domimės, tuo daugiau klausimų kyla. Ir reikia turėti nemažai drąsos tuos klausimus pateikti bent jau sau. Ryžtingas tyrinėtojas Aleksandras Gogunas narsiai stoja į durtynes su Kremliaus oficialia propaganda. Jis kelia klausimus, į kuriuos joks Kremliaus ideologas neturi atsakymų.
Gogunas parašė knygą, kuri bus smerkiama, jam ant galvos pasipils įžeidinėjimų ir prakeiksmų lavina, bet niekam nepavyks paneigti jo išvadų, sumenkinti jo atradimų reikšmės.“
1980 m. Leningrade (dab. Sankt Peterburgas) gimęs A. Gogunas studijavo istoriją ir filosofiją. Pagrindinės jo temos yra Antrasis pasaulinis karas, ginkluotas antisovietinis pogrindis, Stalino baudžiamosios operacijos, ypač Vakarų Ukrainoje. Autorius žinomas kaip Putino režimo kritikas, griežtai smerkiantis Rusijos agresiją Ukrainoje. Gimtojoje šalyje jo knygos paskelbtos „juodinančiomis“ ir išimamos iš prekybos. 2016 m. lietuviškai jau buvo išleista A. Goguno knyga „Stalino komandosai“.
Knygą „Klaida, 1941“ iš rusų kalbos vertė Vytautas Leščinskas.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
SSRS, 1939 m. išsprendusi „Lenkijos klausimą“, primetė trims Baltijos šalims savo valią: rugsėjo 28, spalio 5 ir 10 d. buvo sudarytos sutartys dėl DVRA dalinių įvedimo į jų žemes, o DVRL – į jų uostus. Šio pergalingo raudonojo diplomatinio žygio paskutinę dieną – 1939 m. spalio 5-ąją – Rosenbergas negavo audiencijos pas Hitlerį, bet suspėjo pasikalbėti su SS vadovu Heinrichu Himmleriu, o po šio pokalbio nusivylęs dienoraštyje rašė, kad Reicho tarptautinė padėtis pablogėjo: „Buvo aišku: Maskva nepaprastai toli pasistūmėjo strateginiu požiūriu ir sustiprino savo pozicijas Baltijos šalyse, „atsparos taškuose“, o paskui ir visur. Taigi Baltijos jūra nėra vokiška, iš šiaurės kelia pavojų, netgi viešpatauja Maskva. Pietuose nėra bendros sienos su Rumunija. Nors Besarabijos klausimas nuslinko į antrą planą, ateityje jis iškils (…).
Tvirtas faktas: jei Anglija pasitrauks (iš karo) santykinai nenukentėjusi, ištikus bet kokiam susidūrimui, be kurio mes neįstengsime išsiversti, ji ims mobilizuoti Rusiją prieš mus.“
Po trijų savaičių, rugpjūčio 25 d., Stalinas ir Ždanovas kalbėjosi su Komunistinio internacionalo viršininku Georgijumi Dimitrovu, kuris po pokalbio paliko dienoraštyje iškalbingą įrašą: „Mes manome, kad tarpusavio pagalbos paktuose (Estija, Latvija, Lietuva) radome tą formą, kuri leis mums pastūmėti į Sovietų Sąjungos įtakos orbitą virtinę šalių. Bet iki tol mums reikia kantrybės –
griežtai saugoti jų vidaus režimą ir savarankiškumą.
Mes nesistengsime jų sovietizuoti.
Ateis metas, kai jos pačios tai padarys.“
SSRS, po Lenkijos padalijimo gavusi Vilniaus kraštą, mielai perdavė jį Lietuvai, bet, kaip prisiminė ten gyvenęs būsimasis Izraelio ministras pirmininkas Menachemas Beginas, jos gyventojai „…ne visai tikėjo savo „geradario“ nuoširdumu. 1940 metų žiemą, dar nepamiršus Vilniaus grąžinimo proga vykusių iškilmių, daugelis lietuvių pašaipiai ištardavo: „Vilnius – mūsų, o Lietuva – rusų.“
Baltijos užkariavimas dabar vyko šiaurės kryptimi, be to, agresijos prieš Suomiją sumanymas puoselėtas nuo 3-iojo dešimtmečio. Mažai žinomas faktas, kad nuo 1925 iki 1931 m. buvo sukurtas Karelijos jėgerių batalionas, paskui išplėstas iki jėgerių brigados, kuri išskirstyta tik 1935 m., kai SSRS ėmė vis didėti represijų prieš nacionalines mažumas banga. Buvęs brigados vadas Josifas Kalvanas 1938 m. taip pat buvo nužudytas.
Operatyvinis planavimas šiauriniame ruože taip pat anaiptol nebuvo panašus į rengimąsi gynybos veiksmams.
Štai kaip raudonžvaigždžiai strategai 1924 m. savo mintis reiškė paskutinio pergalingo žygio dvasia: „Karo pirmojo etapo užduotimi Baltijos laivyno vadovybė laikė Suomijai priklausančių salų rytinėje Suomijos įlankos dalyje, siekiant išplėsti operatyvinį placdarmą, užėmimą,“ o vėlesniais metais kurti „Karinės jūrų pajėgų akademijos specialistų jėgomis strateginių punktų Suomijos pietinėje pakrantėje užėmimo operacijų planą. O LKA (Lvovo karinė apygarda) sausumos kariuomenė iki 1930 m. turėjo užduotis pridengti sieną Karelijos sąsmaukoje ir kartu sutriuškinti Estijos ir Latvijos kariuomenes“.
Borisas Šapošnikovas vadovavo Leningrado karinei apygardai 1925–1927 m., paskui 1935–1937 m., o vėliau paskirtas generalinio štabo viršininku. 1940 m. balandžio 17 d. pasitarime pas Staliną jis dėstė prisiminimus apie tai, kokie operatyviniai štabų žaidimai vyko SSRS šiaurės vakarų dalyje: „Aš pats kaip žaidėjas du kartus dalyvavau žaidimuose. Žaidžiau atstovaudamas Leningrado apygardai ir Suomijos teritorijoje… Aš kariavau vasarą ir nužygiavau net iki Vyborgo…“
Sovietų kariškiai suplanavo ne tik pačią provokaciją kaip dingstį karui pradėti, bet ir numatė jos vietą. Baltijos laivyno štabo operatyviniame štabininkų žaidime maždaug buvo apibrėžtas ir šio įvykio laikas – keturios dienos iki agresijos: „Karelijos sąsmaukoje 1939 m. liepos 22–23 d. Mainilos kaimo rajone įvyko virtinė didelių pasienio incidentų su Mėlynaisiais (įsitvirtinęs DVRA priešo, šiuo atveju suomių, pavadinimas sovietų planuose – A. G.) (…). Raudonosios armijos pajūrio grupės Karelijos sąsmaukoje ir Suomijos įlankos pietinėje pakrantėje liepos 27 d. auštant pradeda puolimą Vyborgo ir Rakverės kryptimi.“
Sovietų diplomatai, per susitikimą su suomiais pateikę nepriimtinus dėl grėsmės Suomijos nacionaliniam saugumui siūlymus, įstūmė derybas į aklavietę. Prie Suomijos sienos buvo išskleistos didžiulės pulti pasirengusios sovietų pajėgos, o suomiai rengėsi gynybai, nors ir neįtarė, kokia galybė iš tikrųjų slypi Karelijos miškuose. Raudonosios armijos vadovybė buvo pasirengusi pasiekti Helsinkį per dvi savaites, o pagal suomių operatyvinį planą, numatyta pusės metų gynyba. Kitaip sakant, abi pusės nepakankamai įvertino viena kitą.
Pagal lapkričio 26-osios TASS pranešimą, Karelijos sąsmaukos sovietų pusėje Mainilos kaimo rajone nugriaudėjo keletas sprogimų. Lapkričio 30 d. DVRA, „atsakydama į suomių kariaunos provokaciją“, pradėjo puolimą. Jau gruodžio 1 d. buvo sudaryta „Suomijos demokratinės respublikos liaudies vyriausybė“, vadovaujama seno Komunistinio internacionalo darbuotojo Otto Kuusineno.
Suformuota ir „Suomijos liaudies kariuomenė“ – iš karelų ir suomių kilmės Sovietų Sąjungos piliečių, kurios formavimas kažkuo priminė Karelijos jėgerių brigados atkūrimą. Sovietų vadai ir komisarai, vartodami sovietinės propagandos šūkius, kampanijos pradžioje vienas kitam žadėjo: „Greitai susitiksime Helsinkyje!“ Kareiviai gavo instrukcijas, kaip sveikinti švedų pasieniečius ties Suomijos ir Švedijos siena ir trukdyti gyventojams bėgti iš Suomijos. Visa tai liudija, kad buvo sumanyta visiškai okupuoti šalį, o ne keliasdešimt kilometrų nuo Leningrado pastūmėti sieną.
Pagal 1940 m. sausio 21 d. įrašą Kominterno vadovo Georgijaus Dimitrovo dienoraštyje, vadas patikėtiniams paaiškino karo priežastis, laikydamasis kategoriškos pozicijos: „Pasaulinė revoliucija kaip pavienis aktas – kvailystė. Ji vyksta įvairiu laiku skirtingose šalyse. Raudonosios armijos veiksmai taip pat pasaulinės revoliucijos reikalas. (…) Suomių šuckorininkų (savisaugos kovotojų – A. G.) 150 tūkstančių – tai baltasuomių pajėgos. Mes nugalabijome 60 tūkstančių (pernelyg išpūsti priešo nuostoliai – A. G.), reikia išgalabyti ir kitus, tada reikalas bus baigtas. Palikti tik vaikus ir senius (tai liudija „Suomijos Katynės“ užmačią) (…) mes nenorime Suomijos teritorijos. Iš Suomijos reikia, kad ji būtų draugiška Sovietų Sąjungai valstybė.“ Taigi turi tapti satelitu, kokiu virto LLR 1947–1953 m.
1940 m. vasarį Stalinas nusprendė visos Suomijos neužkariauti. Nors atrodo paradoksalu, bet, matyt, priežastis buvo lygiai ta pati, kuri 1939 m. rudenį privertė jį pamėginti užimti visą Suomiją: jis rengėsi agresijai prieš Vokietiją.
Balandžio 17 d. Stalinas pasitarime su savo patikėtiniais ir Reicho vyriausiąja karine vadovybe itin atvirai pareiškė, koks vienas iš operacijos tikslų Karelijos sąsmaukoje: „Sudaryti placdarmą, kad kai atsivešime daugiau kariuomenės, kad ji turėtų placdarmą šuoliui priekin ir judėti toliau.“ Atsižvelgiant į šio pareiškimo kontekstą, frazė buvo dviprasmė, tad šiuo atveju „toliau“ galėjo reikšti ir Skandinaviją.
Tame pačiame posėdyje Stalinas paaiškino: „Ten, vakaruose, trys pačios didžiausios valstybės įsikibo viena kitai į gerklę (Anglija ir Prancūzija prieš Vokietiją – A. G.). Tad kada gi spręsti Leningrado klausimą, jei ne tokiomis sąlygomis, kai jų rankos užimtos, ir mums susidaro palanki situacija jiems tuo metu smogti?“
Atkreipkite dėmesį: mėginimas užimti Suomiją – tai smūgis didelėms valstybėms, tai yra net daugiau nei „priesienio“ užgrobimas.
Anglijos ir Prancūzijos bloko lyderiai tuo metu buvo ekonomiškai suinteresuota Suomija, nes ši iš Petsamo (Pečengos) rajono tiekė nikelį Didžiajai Britanijai.
Bet kur kas labiau Suomijos nepriklausomumu nuo SSRS buvo suinteresuotas Trečiasis reichas.
Vokietijai labai trūko žaliavų, jas teko importuoti. Šių laikų karui svarbiausia medžiaga yra metalas. 1939 m. Švedija patiekė Vokietijai 37 milijonus tonų geležies rūdos. 1940 m. daugiau kaip 50 proc., o 1943 m. daugiau kaip 70 proc. Švedijos eksporto teko Vokietijai, jos užvaldytoms žemėms ir satelitams Europoje. Be to, 1939 m. į Reichą iš Švedijos buvo atgabenta 10 milijonų tonų plieno, taigi pusė Vokietijos importuojamo šio produkto. Palyginkime: pačioje Vokietijoje 1939 m. išlydyta 15 mln. tonų plieno. Be to, neutrali šalis pardavinėjo daug rūšių kitokių žaliavų bei pagamintos produkcijos, įskaitant rutulinius guolius.
Šiaurinėje Švedijos dalyje esantys rūdynai, nutolę vos per 120 km nuo Suomijos sienos, buvo tikras Reicho Achilo kulnas.
Nereikia pamiršti, kad pati Suomija tada tiekė Vokietijai miško ir medžio apdirbimo pramonės produkciją, o vėliau – ir nikelį.
Sovietų strategams labai rūpėjo Švedijos rūdynai. Pavyzdžiui, didėjant Baltijos laivyno galiai, 4-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje tarp jo užduočių karo atveju atsirado dar viena: trukdyti iš Švedijos viską gabenti į Vokietiją. Atitinkamą siūlymą Vorošilovas išsiuntė Stalinui ir Molotovui 1937 m. rugsėjį.
1939 m. rugpjūčio 15 d. per derybas su anglų ir prancūzų delegacija Generalinio štabo vadas Borisas Šapošnikovas pasiūlė, kad vienas iš Vakarų demokratijų laivyno veiksmų, jei kiltų karas su Reichu, taptų „rūdos ir kitų žaliavų vežimo iš Švedijos į Vokietiją nutraukimas“. Analogiška užduotis kelta ir SSRS: „SSRS Baltijos laivyno povandeniniai laivai trukdo gabenti pramonės žaliavas iš Švedijos pagrindiniam agresoriui.“
Patvirtinimui pateiksime SSRS „prezidento“ M. Kalinino vieną frazę iš kalbos apie būsimąjį karą su Vokietija 1941 m. gegužės 22 d.: „Jei, žinoma, prisijungtume Suomiją, padėtis strategijos atžvilgiu dar pagerėtų.“ Visos Sąjungos seniūnas buvo partijos ir valstybės aparato paprasčiausias pėstininkas ir niekaip nebuvo susijęs su strategija. Jei Kalininas tada šiuos žodžius ištarė plačiajai auditorijai, vadinasi, jam tai negalėjo būti nepatarta. Tai liudija, kad Kremlius ne vien tiesiog žinojo, kokia svarbi Suomijos strateginė padėtis, bet ir aktyviai aptarinėjo galimybes pasinaudoti jos teritorija artimame kare su Reichu.
Siaurame rate Hitleris taip pat kalbėjo: „Puldami Suomiją 1939–1940 metais, jie neturėjo kito tikslo, kaip tik sukurti Baltijos pakrantėje karines bazes ir paskui jas panaudoti prieš mus.“
Pasitarime su Raudonosios armijos vadais Stalinas davė užuominą apie tai, koks likimas gresia bjauriajai SSRS kaimynei: „Dabar Helsingforsui grėsmė kyla iš dviejų pusių – Vyborgo ir Hanko.“
Puolimo sustabdymas 1940 m. kovą, tikėtina, ir buvo susijęs su aplinkybe, kad Stalinas ėmė mąstyti apie tai, kaip greitai surengti ofenzyvą centrinėje Europoje. Greitas Suomijos užėmimas 1939 m. būtų buvęs pranašumas kare su Vokietija, o lėtas jos užkariavimas 1940-aisiais jau tapo vis didesniu nepatogumu.
Juk kovą niekas tikrai nežinojo, kada prasidės lemiamos kautynės Prancūzijos ir Vokietijos fronte, tuo labiau kokia bus jų baigtis. Vakarų Europoje žemė pradžiūsta balandžio viduryje, tada galima iš pozicinio karo pereiti prie aktyvesnių veiksmų.
Tačiau Suomijoje kovą jau gali prasidėti polaidis, taigi Raudonajai armijai greitai judėti būtų itin keblu.
Be to, stengiantis pasiekti Švedijos sieną, strigtų dalis sovietų technikos, taip pat tektų eikvoti daug degalų bei tepalų, kurių Raudonajai armijai apskritai nelabai užteko.
Kita vertus, operacijai Suomijoje tektų skirti daug pajėgų, kurių galėjo prireikti Vidurio Europoje, o paskui – Vakarų Europoje. Dmitrijus Pavlovas, kuris per Žiemos karą buvo tankų kariuomenės kovinio naudojimo inspektorius, 1940 m. balandžio 17 d. pasitarime su Stalinu pranešė, kad prieš Suomiją buvo panaudota apie 7000 tankų – triskart daugiau, nei po mėnesio panaudojęs Vermachtas sutriuškino anglų ir prancūzų kariuomenę. Per balandžio posėdį, dalyvaujantiesiems pritariamai tylint, Pavlovas kūrė grandiozinius planus: „…mums reikia žinoti, kokios yra Europoje dabartinės gynybos juostos, ar galima lyginti Zygfrydo liniją su Mannerheimo linija. Vykstant karui, daugiau galimybių gauti duomenų apie vadinamosios Zygfrydo linijos gynybą. Į Zygfrydo liniją tikriausiai galima nuvažiuoti, pažiūrėti ir suprasti, ką jie turi, kad žinotume, su kuo galime susitikti ateityje.“ Stalinui tie žodžiai patiko, ir po dviejų mėnesių jis paskyrė Pavlovą Baltarusijos ypatingosios karinės apygardos vadu, o prasidėjus karui jis tapo Vakarų fronto vadu.
Be to, jei greitai nugalėtų Prancūziją, Reichas imtų gauti metalo iš Elzaso ir Lotaringijos, tad Hitleriui sumažėtų rūpesčių dėl tiekimų iš Švedijos.
Taigi Suomijos užkariavimo 1940 metų pavasarį privalumai buvo svarbesni už trūkumus, ir Stalino dėmesys vėl nukrypo į Baltijos jūros pakrantę: 1940 metų birželį po atitinkamų ultimatumų papildomi Raudonosios armijos daliniai įžengė į Taliną, Rygą, Vilnių.
Liepą po inscenizuotų „rinkimų“ visos trys „respublikos“ pasiprašė priimamos į SSRS, kuri, aišku, negalėjo nesutikti.
1939 metais bazių įkūrimas buvo tik Stalino karinės programos Baltijos šalių, ypač Lietuvos, atžvilgiu pirmoji dalis.
Per metus (iki 1940 10 14) sovietų Generaliniame štabe svarbiausias buvo vadinamasis „šiaurinis“ Reicho sutriuškinimo variantas, kai pagrindinis smūgis turėjo būti smogtas Rytų Prūsijoje. Sparčiai didintos karinio jūrų laivyno pajėgos, kurioms 1938–1940 metais, kaip rašo istorikas Pavelas Petrovas, skirta santykinai didžiausia dalis karinio biudžeto sovietinio meto istorijoje. Be to, liūto dalį lėšų surijo kaip tik Baltijos laivyno stiprinimas, nes reikėjo greitai įrengti naujas bazes užgrobtose žemėse.
Taigi galutinis įsitvirtinimas Baltijos šalyse vyko kartu su bendru 1939–1940 metų sovietų kariniu planavimu. Tai yra okupacija pirmiausia reiškėsi DVRL ir Raudonosios armijos atitinkamų kontingentų stiprinimu. 1940–1941 metų operatyviniuose planuose jų numatytos pajėgos šiose žemėse, kuriose buvo sudaryta Baltijos šalių ypatingoji karinė apygarda, gerokai pranoko tuos kontingentus, kurie buvo leidžiami išdėstyti ten pagal 1939 metų rudens sutartis. Pavyzdžiui, konfidencialaus protokolo – Sovietų Sąjungos ir Lietuvos spalio 10-osios sutarties priedo – pirmame punkte sovietų pusei suteikiamos gana kuklios galimybės: „…Bendrai ginti Lietuvos Respublikos sienoms SSRS turi teisę laikyti tam tikruose Lietuvos Respublikos punktuose (Sutarties IV str.) iš viso iki dvidešimt tūkstančių žmonių sausumos ir oro ginkluotųjų pajėgų.“ Taigi mažiau nei dvi šaulių divizijas.
Net kai Vokietijos puolimo „Šiaurinis“ variantas buvo pakeistas „Pietiniu“, pagrindinis smūgis numatytas ne per Rytų Prūsiją, o per Pietų Lenkiją. Lietuvoje iki birželio 22 d. buvo išdėstytos ne dvi divizijos, o dvi armijos – 8-oji (82 tūkstančiai karių) ir 11-oji (92 tūkstančiai karių).
Be to, pradėtų represijų svarbiausias tikslas, kaip ir kitoje SSRS dalyje iki tol, buvo sudaryti lojalų pafrontės užnugarį, taigi sunaikinti ar izoliuoti ne tik realią, bet ir potencialią „penktąją koloną“. Po raudonuoju ratu pateko ir Menachemas Beginas, kuriam buvo inkriminuojama kontrrevoliucinė veikla Lenkijoje, bet sionistas čekistui atkirto: „Teisėtyroje galioja svarbi taisyklė: negali būti baudžiamas žmogus už veiksmus teritorijoje, kurioje tuo metu, kai jie buvo atlikti, nelaikyti neteisėtais…“
Ši pastaba nesupykdė tardytojo… jis nusišypsojo ir pasakė: „(…) Na, jūs ir keistuolis, Menachemai Volfovičiau! (RSFSR BK)58 straipsnis galioja visiems žmonėms visame pasaulyje. Girdite? Visame pasaulyje.
(...) Tardytojo žodžiai privertė mane sudrebėti. (…) Vadinasi, pasaulyje yra šalis, kurios Baudžiamasis kodeksas ir pirmiausia straipsnis apie kontrrevoliucinę veiklą taikomas kiekvienam iš dviejų su puse milijardo Žemės rutulio gyventojų!“ Stalino ir jo valios vykdytojų mąstymas pasižymėjo nenumaldomu globalizmu.
