Ne, nevertėtų. Jokiu būdu. Nes šitas projektas yra pasityčiojimas iš nepritariančių šauktinių kariuomenei ir ją lydinčiai valstybinei retorikai, rėminimas jų tiksliai taip, kaip karo bangas keliančios medijos juos ir rėmino. Būtent todėl jis akimirksniu atsiduria portaluose, kurie tą ir darė – gėdino nepritariančius kaip silpnavalius komiškus kvailius-bailius, kaip apsiašarojusias, sakinio nesurezgančias „bobas“. 

Atsiduria kaip tik todėl, kad patvirtina viską, ką jie apie juos sakė, ir leidžia juos toliau tokiais rodyti (fotosesijos dalyvių samprotavimų santykis su jų veidais tekančiais skysčiais, viena už kitą stilingesnėmis šukuosenomis ir raudonu pieštuku apvedžiotais paakiais – apskritai groteskas: geriau neskaityti): tas visiškai logiška ir nekeista. O labai keista, kad šiuo projektu noriai dalinasi plodama TJA ir daugybė šauktiniams bei mačistiniam gėdinimui nepritariančių. Nesinori tą aiškinti vien paprastuoju ekstremaliu kvailumu, bet... Kokie kiti galimi variantai?

Dešiniųjų interesas taip elgtis bent jau aiškus: šitaip Vladimiras Laučius tyčia išranda „violetinius liberalus“, nors vienintelė vieta (be Garliavos), kurioje išties plieskia purpuras, yra būtent jo paties straipsnis: tiek forma (stilistika, vaizdinija, palyginimais, argumentacija, emociniu tonu), tiek turiniu pavyzdingai violetinis (Jonas Varkala su Neringa Venckiene nepasirašytų nebent pasigedę aiškaus konkretaus atsakymo į didįjį klausimą „Kur dingo Mergaitė?“). Šitaip zeppelinai desperatiškai bando vaizduoti, jog yra tiktai dvi pusės: vienoje – beprotės isterikės, vatnikai ir verktiniai (visi jie vienodi ir vieningi, visi uždažytini atgrasiausių marginalių egzempliorių spalva), kitoje – sveiko proto dešinieji (solidūs ir orūs: nesvarbu, kad rašo kaip violetiniai ir isterikuoja ne prasčiau nei jų „moterys su sijonais“). Jei nepalaikai konskripcijos ar bet kurios kitos „valstybinės“ teisybės – tu tik apsiseilėjęs hipsteris ar negudri, bet didžiaširdė aktyvistė gėlėta suknele (arba, dar geriau, violetinis – pridėtų Laučius).
Solidarumą išgauti nesunku: arba tu su mumis ir tylėk, arba boba-vatniku apšauksime.
Nida Vasiliauskaitė

Kartu pasitelkiamas senas geras projekcijos metodas: viską, kuo pats pasižymi, priskirti kitam. Pvz., sąjūdinėje eroje ir iki pat dabar vienas populiariausių tam tikro tipo dešiniukų keiksmų (greta „mankurto“, „bolševiko“ ir „homosovietiko“) buvo ir yra „chunveibinas“. Taikoma viskam, kas „ne mes“, nes pasaulį sudaro geri gražūs teisingi žmonės „kaip mes“ ir homosovietikai-chunveibinai. Paprasta ir sklandu. Taip labai, kad nebūtina netgi žinoti, ką tiksliai minėtieji įžeidimai reiškia. Antraip paaiškėtų, kad chunveibinai buvo hitlerjugendo pavyzdžiu Kinijos komunistų partijos (t.y. valdžios, isteblišmento) užsiaugintas dresuotas aršus jaunimėlis, puldinėjantis (kaip nesusipratusius praeities reliktus, „buržuazines atgyvenas“, trikdžius progresui) režimui neparankius asmenis ir dalykus, neretai ir fiziškai. 

Kas būtų tikslus jo analogas šiandieninėje Lietuvoje? Teisingai: etatiniai šauliukai, apmėtantys „bobomis“, „lepšiais“, „vatnikais“ ir „penkta kolona“ bet ką, kas nedalyvauja (ar dalyvauja, bet nepakankamai entuziastingai) primetinėjamame „konsensuse“ – tai jie tas jaunimas šviesiomis akimis, gimęs teisingu laiku, prie teisingos valdžios, baigęs teisingas mokyklas pagal teisingas švietimo programas ir todėl labai sąmoningas bei susipratęs, turintis teisę protinti kitus, siundomas ant praeities reliktų, kurie yra gili praeitis, mat gimė 5 ar 10 metų anksčiau ir spėjo vaikų darželyje negrįžtamai užsikrėsti „sovietizmu“ (čia jų nenuplaunama gėda ir kaltė). Solidarumą išgauti nesunku: arba tu su mumis ir tylėk, arba boba-vatniku apšauksime.

Ką nors emocingai intensyviai pabrėžtinai niekina – valingai sumažindamas, redukuodamas iki išvis subžmogiškos būklės – tas, kas žino esąs labai netoli savojo paniekos objekto ir bijo, kad kartais nebūtų juo palaikytas pats: taip kuriamas įspūdis, kad labai toli, kad tarp jų – ištisa galaktika. Šitaip „kaimiečiais“ baisiai bodisi tas, kas pats neseniai iš Igliaukos („ten toks miestelis“) persikėlė į Alytų, „atsilikusiais lietuviais“ – Vakarus regėjęs emigrantas, alkoholiku – saikingai slapčia užgėrinėjantis jo kaimynas, gatvine prostitute – apmokamos „vakarėlių merginos“ ir išlaikomos meilužės, „liaudimi“ (reklamos adresatu, popkultūros vartotoju) – hipsteriai, o tariamais chunveibinais bei vatnikais – tikri. 
Būna: paskaitai tekstą ir, jei nepažinotum jį rašiusio asmens, neturėtum informacijos, kad jis – išsilavinęs, protingas ir realiai anaiptol taip nemano – pagalvotum, kad rašė kažkas nelabai pakaltinamas.
Nida Vasiliauskaitė

Lietuvos bėda, manding, yra anaiptol ne tolerancijos ar kritiškų protų stoka, o baikšti konformistiška kompromiso kultūra, kuriama visos plejados pilkų „nuomonių formuotojų“, kurie vieni kitus kažko vis pagarbiai cituoja ir mini, ramsto ir taip gamina vienas kito fiktyvų autoritetą, nors nėra išgeneravę (negali išgeneruoti, niekada neišgeneruos, nors parašytų dešimt storų opusų) nei vienos savos tezės, neturi jokių idėjų ar bent charizmos, išvis nieko apčiuopiamo niekada nepasako, bet vis tursena po laidas ir renginius, vis apžvelginėja įvykius. Tai jie ir kuria – specialiai – įspūdį, jog nieko daugiau nėra. Jog kultūra, mąstymas, politika tėra tai.

Būna: paskaitai tekstą ir, jei nepažinotum jį rašiusio asmens, neturėtum informacijos, kad jis – išsilavinęs, protingas ir realiai anaiptol taip nemano – pagalvotum, kad rašė kažkas nelabai pakaltinamas. Bet, kai žinai, žinai ir tai, kad taip jis daro tyčia, nes turi viziją apie savo skaitytojus kaip norinčius kvailo rėksmingo tono, pritempinėjimų, suplakimų, hiperbolių, prastos argumentacijos ir, viso to pagrindu, specialiai provokuojamos dirbtinės polemikos su tyčia chamiškai pristatytais, nors faktiškai jo gerbiamais ir intelektualiai artimais laikomais (net ne) oponentais. Idant įsivaizduojamai publikai linksmiau būtų – nes jis manosi dirbąs jos linksmintoju ir todėl privaląs rašyti, ko visai negalvoja („darbas toks“). Tada JUO BLOGIAU. (Ir kaip iš lovos ryte jis randa jėgų ir priežasčių išlipti?)

Grįžtant prie pradžios: tai ar nevertėtų ignoruoti „saviškių“ žaidimo į nuosavus vartus ir „veikti kartu VARDAN…“? Vardan KO? Džiaugsmo tų, prieš kuriuos jie (esą) ir veikia? Paslaugos jiems? Kas yra svarbiau už pridengtus fundamentalius teorinius nesutarimus, netoleranciją emociniam šantažui ir (taip!) ekstremaliam kvailumui? Tokiomis sąlygomis pageidaujant solidarumo daromos prielaidos, kad (a) nesutarimai niekada nebūna tikri, gilūs, svarbūs, teoriniai; ne, nesutarimai turi vieną vardą – „asmeniškumai“, todėl juos reikia sušluoti po kilmu; (b) esti kažkas didesnio už nesutarimą dėl idėjų, principų, prioritetų, už mąstymo būdą ir psyche sandarą. Tas didesnis irgi turi vardą: Kompromisas Pats, kaip aukščiausia vertybė, kaip tikslas savaime: bala, kuri nugesina ir paskandina viską. Būtent šitokio kompromiso kitoje stovykloje labiau už viską reikia tiems, kurie prieš ją.