Kuo labiau „Fui!“, tuo labiau pirmieji ima tapti jo atitikmeniu – savo pačių karikatūra (taip neretai nutinka: baudžiauninkas išsiugdo baudžiauninko sąmonę, verslininkas virsta tikru „Mėslitos“ direktoriumi, moterys – moterina, o žydai – žydina). Todėl verta ir norisi grįžti ad fontes – trumpai peržvelgti, ką tiksliai sąvoka reiškia, kokiame istoriniame kontekste atsirado, kas jai nutiko dabar, kokiais tikslais naudota – ir kokiais nenaudotina.
Bet kuris žodynas ar enciklopedija apibrėžia maždaug taip: „toleruoti“ (lot. tolerare) – taikstytis, pakęsti, susitvardyti, ištverti, iškęsti. Ir patikslins: „tolerancija“ – sąlyginis įsitikinimų, veiksmų, praktikų, kuriuos subjektas laiko blogais, bet vis dėlto „pakęstinais“ (nedraustinais, neribotinais), priėmimas ar nuostata nesikišti. Tai reiškia, kad analitiškai „toleranciją“ sudaro trys būtini komponentai. (1) Nepritarimas: toleruojami įsitikinimai ar praktikos turi būti laikomi atgrasiais, nepriimtinais, nepageidaujamais (objectionable) ir svarbia prasme blogais. Be šito būtų ne tolerancija, o abejingumas (arba priėmimas jų kaip savų: mėgstantis „Death Metal“ muziką ją mėgsta, o ne toleruoja). (2) Priėmimas: tolerancija nepašalina negatyvaus vertinimo, bet pateikia relevantiškų priežasčių, kodėl vis dėlto verta tą dalyką pakęsti, „toleruoti“ (t.y. daroma prielaida: būtų blogai netoleruoti to, kas blogai). (3) Atmetimas: tariama, kad kažkur yra riba (kai priežastys – religinės, moralinės, pragmatinės ar kt. – atmesti yra svarbesnės už priežastis taikstytis), kurią reikia tikslinti. Paprastai tokia riba laikoma netolerancija.
Vadinasi, pagal apibrėžimą, tolerancija yra anaiptol ne lygybė (priešingai populiariam supratimui), o hierarchija – tam tikras, asimetriškas, išvardintų komponentų santykis: „nepritarimą“ turi atsverti „priėmimas“, antraip tolerancijos nėra. Tam būtina palyginti, įvertinti, nuspręsti. O šie veiksmai, savo ruožtu, reikalingi instancijos, kuri GALI juos atlikti – gali reitinguoti, nustatinėti prioritetus, rinktis ir braižyti ribas. Taip pat, priešingai populiariam supratimui, tolerancija – visai ne rasizmo, seksizmo ar ksenofobijos priešybė ir ne „nepakantumo kitaip mąstantiems“ sinonimas, ką fiksuoja gerai žinomas „tolerantiško rasisto“ paradoksas: rasistas juk raginamas būti „tolerantiškesniu“. O tokiu jis taptų, jei apribotų viešumoje savo, kaip rasisto, raišką, pridengtų, parinktų korektiškesnę leksiką (pvz., dėl strateginių priežasčių, siekdamas politinės įtakos), t.y. nesiliaudamas būti rasistu. Tad, JEI toleranciją laikome tam tikra dorybe („gero žmogaus“ atributu), išeina, kad amorali nuostata (rasizmas) transformuojasi į moralią per konformizmą, bailumą ar strateginį apsimetinėjimą. Kuo rasisto impusai elgtis atitinkamai stipresni – tuo jis tolerantiškesnis, jei juos pridengia ir „susitvardo“.
Istoriškai būta bent keturių modernios tolerancijos sampratų. (1) Tolerancija kaip leidimas, aptinkama daugelyje istorinių dokumentų (pvz., 1598 m. Nanto edikte). Valdžia arba dauguma, turinti galią įsikišti į mažumos praktikas (sunaikinti ar apsunkinti), vis dėlto jas „toleruoja“ – tol, kol mažuma pripažįsta savo žemesnę padėtį. Situacija hierarchinė: viena pusė leidžia kitai tam tikrus dalykus – ir padiktuoja sąlygas (jeigu toleruojamieji jų nesilaikys – toleruojami nebebus). Vadinamoji permissio negativa mali nuostata: tolerancija kaip nesikišimas į tai, kas toleruojančiajam atrodo bloga, bet ne „nepakeliamai“ žalinga ir todėl neverta kaštų, kurių pareikalautų netoleravimas. Būtent šiame kontekste vėliau J.W. Goethe galėjo pasakyti, kad tolerancija – anaiptol ne tikslas savaime ir ne „geros visuomenės“ charakteristika: „Tolerancija turėtų būti tiktai laikina nuostata: ji turi vesti į pripažinimą. Toleruoti reiškia įžeisti“.
Sinchroniškai aptinkama ir (2) tolerancija kaip koegzistencija: tolerancija – būdas išvengti konflikto ar jį užbaigti, būdas siekti savų tikslų. T.y. priemonė. Įrankis. Geriausia iš alteratyvų duotomis sąlygomis. Skirtumas nuo leidimo tas, kad, šiuo atveju, visos šalys yra apylygės savo pajėgumais, todėl jų santykis horizontalus: tolerancijos subjektai kartu yra ir jos objektai. Visi sutinka, kad geriau taiki koegzistencija nei konfliktas ir daro abipusį kompromisą (klasikinis pavyzdys – 1555 m Augsburgo Taikos Sutartis).
Taip pat tolerancija gali reikšti (3) formalią (konvencinę) pagarbą: nepaisant kultūrinių praktikų ir įsitikinimų fundamentalių skirtumų, piliečiai pripažįsta vienas kitą kaip moraliai-politiškai lygius tuo pagrindu, kad sutaria dėl jų bendrą socialinį gyvenimą konstruojančių bazinių normų (laisvių, teisių), kurios neteikia pirmenybės nei vienai pusei (etnosui, religijai, gyvensenai...) ir visoms pusėms yra lygiai priimtinos. Kitaip tariant, tolerancijos sąlyga – bendras socio-politinis pagindas („sutartis“). Jo nepripažįstantiems tolerancija negalioja.
Ir ketvirtoji versija – tolerancija suprantama kaip turininga pagarba. Būti tolerantišku – ne šiaip sutarti laikyti („gerbti“) kitų gyvenimo formų ar religijų atstovus politiškai ir etiškai lygiais (sau ir tarpusavyje), bet gerbti patį jų įsitikinimų turinį, t.y. laikyti tuos įsitikinimus etiškai vertingais, patraukliais, gerai pagrįstais – tiek pat, kiek bet kurie kiti.
Taigi, 1-2 koncepcijos – politinis galios santykis, nenumatantis jokios epistemologinės ar moralinės veikėjų ar jų turinių lygybės ir ja nesidomintis. „tolerancija“ – pakenčiama blogybė, kurios tomis sąlygomis neina pakeisti niekuo (veikėjų požiūriu) geresniu, santykinė laikina išeitis. 3 koncepcija numato politinę-etinę lygybę sudarytos „sutarties“ pagrindu: jei pripažįsti X, esi vienas iš mūsų (X – bendras horizontas, kurio šviesoje skirtumai nesvarbūs, nes jo neardo); irgi galios santykis, santykinai stabili konsteliacija, pageidautina ne dėl jos pačios, o kad kitaip politinė bendruomenė (tokia, kokia ji yra) suirtų (juk vienija ją tik tolerancijos pažadas – niekas daugiau). Lygybė čia – tik konvencija, formali taisyklė, „tarkime, kad (nes kitaip kils kruvinas konfliktas arba išsivaikščiosime)“, o ne panreliatyvizmas.
Ir tik 4 koncepcija turi savyje potencialą, suvešėjusį „mūsų laikais“: bendro horizonto nėra, pagrindo lygybei – irgi, bet atsiranda prievolė ją suponuoti ir dirbtinai palaikyti, iš principo neigiant (kaip „netoleranciją“) hierarchiją, nes jei „visi lygūs“ (turiniu, substancija), tai „Kas tu toks, kad vertintum ir spręstum? Juk tiesos nėra – niekas neturi prie jos privilegijuotos prieigos“. „Kitoks“ – ergo, irgi geras, protingas, vertas. Hic sunt leones. Čia, manding, reikia ieškoti priežasčių, kodėl „tolerancija“ virsta groteskišku nesusipratimu ir praranda tiek savo pagrindą, tiek prasmę.