Dorybė čia – ne pats kentėjimas ar taikstymasis (rezignacija, „priėmimas“), ne atsidūrimas kentėti verčiančioje situacijoje, ne „sugyvenimas su Kitu“, o gebėjimas – kas benutiktų – „išlaikyti veidą“. Kontroliuoti savas reakcijas – elgtis ne spontaniškai, o apgalvotai; ir niekada nebūti socialiai nuogam, t.y. permatomam. Kitaip tariant, tolerancija – disponavimas savimi, savęs-valdymas, galios-sau pasireiškimas.
Stoikų sąvoką perima ankstyvieji krikščionys ir iš individo santykio-su-savimi perkelia į santykį-su-kitais. Tik ne bet kokiais kitais, o kitais religiškai, t.y. nekrikščionimis. „Tolerancija“ jiems – laikysena žmogaus, „žinančio Tiesą“, atžvilgiu tų, kurie, jo supratimu, Tiesos nežino. „Toleruoti“ – mylėti klystančius, būti jiems gailestingu (jie gi „nežino, ką daro“). Mylėti – ne todėl, kad jie klysta, bet kad ir jie – „Dievo vaikai“, tik dar neapšviesti Malonės. Santykis akivaizdžiai asimetriškas, neabipusis: tik krikščionis gali ir turi toleruoti pagonis ar judėjus, šie niekaip negalėtų atsakyti tuo pačiu (krikščionis juos mato tik kaip tolerancijos objektą, o ne kaip subjektą, galintį išspinduliuoti arogantišką toleranciją jam atgal).
Sąvokos plėtojimui nusipelnęs Šv. Augustinas tolerancijos galiausiai netgi nelaiko fizinės prievartos tikėjimo reikaluose draudimu. Taip, jam priklauso ištarmė credere non potest nisi volens, Dievui esą mielas tik iš „vidaus“ kylantis tikėjimas, neįžiebiamas išorine prievarta („sąžinės laisvės“ idėjos užuomazga), tačiau vėliau jis teigia, kad kartais prievarta (tinkamu būdu panaudota fizinė jėga, plius teisingas mokymas) yra vienintelis būdas išgelbėti kito sielą – tokiais atvejais, ją galima ir reikia taikyti (praregėjimas įvyks vis tiek „iš vidaus“).
Šimtmečiams praėjus, Šv. Tomas Akvinietis apmąsto sąlyginės ir ribotos tolerancijos koncepcijas (svarbu netoleruoti erezijos), o tokių krikščionių teoretikų kaip Raimondas Lulijus ar Abeliaras darbuose iškyla skirtingų tikėjimų (žydų, musulmonų, krikščionių) koegzistencijos pagrindimo tema. Krikščionybė, aišku, teisiausia, bet tam tikra tiesos dalis yra ir kitose religijose (nedrąsiai formuluoja jie, taip dėdami pirmus mažučius akmenis mūsų laikų panreliatyvistinio „nuomonių gėlyno“ statiniui). Būtent šiai, krikščioniškai, tolerancijos linijai šiandien atstovauja bernardinai.lt, kurie, žinia, labai tolerantiški ir stropiai darbuojasi pamokslaudami tolerancijos stokojančiai Lietuvai, kaupdami metų „Tolerancijos Žmogaus“ nominacijas (štai, pvz., vienas titulo savininkų, A. Peškaitis sako jausmingą video-pamokslą, taip ir pavadintą: „Tolerancija – pirmas žingsnis artimo meilės link“, nebūk abejingas – ištiesk paklydėliui ranką ). Būtent tokios – seilėtos, apkabinančios, žeminančios – tolerancijos jie nori: ne gauti ją, o turėti monopolį apspinduliuoti ja kitus (mažesnius ir kvailesnius).
Renesanse tolerancija išlieka religinį santykį aprašančia kategorija, tačiau dėmesys nuo Tikrosios Religijos ekspansijos krypsta į religinės vienybės („bendrojo religinio vardiklio“) paieškas. Nikolajus Kuzietis „De Pace Fidei“(1453) dėsto New Age‘ui artimą dalyką – esą, egzistuoja viena religija daugeliu pavidalų. Reformacijos ir religinių karų siaubiamoje Europoje Erazmas Roterdamietis tiki, jog galima religinė (krikščionių) vienybė minimaliu esminių religinių (krikščioniškų) tiesų pagrindu; kiti religiniai klausimai nesvarbūs (adiaphora), dėl jų neverta konfliktuoti – juos reikia „toleruoti“, nukelti į šalį. O Martinas Lutheris nori apriboti Bažnyčios ir valstybės autoritetą religiniais klausimais – individuali sąžinė atsako tik Dievui. Niekas kitas prie individo sąžinės prieigos neturi, todėl ir vertinti jo „erezijos“ negali.
Taip atsiranda prielaidos moderniai tolerancijos sampratai – religinės ir politinės valdžių skirtis, abi jas patraukiant, kad vietos atsirastų individui. Ieškoma kitos – ne bažnytinės, o asmeninės arba politinės – perspektyvos, iš kurios klystantys ir neteisūs kiti pasirodytų vis dėlto esą santykinai priimtini. Jeanas Bodinas, regis, pirmasis sugalvoja grynai politinį (nebe religinį) tolerancijos pateisinimą: valstybės stabilumas yra svarbiau nei išsaugoti religinę vienovę – TODĖL reikia religinius skirtumus toleruoti. Traktate „Septyneto pašnekesiai“ (1593) kalbasi skirtingų religijų atstovai, nesutardami fundamentaliais religiniais ir metafiziniais klausimais. Pirmą kartą nėra dominuojančios pozicijos, aiškaus laimėtojo ar pralaimėtojų. Sutarimas randamas pagarbos vienų kitiems (kaip racionaliems, išsilavinusiems pašnekovams) pagrindu ir įžvelgus, kad religiniai skirtumai negali būti išspręsti vien filosofiniu disputu (vadinasi, religinė įvairovė – nepašalinama istorinių ribotų žmogiškų būtybių būklė). Ne dėl to, kad „tiesos nėra“ – ji tik paskelbiama nepažinia.
Suprantama, tokiu atveju reikia suvaržyti institucijų pretenziją į Tiesą: jos irgi Tiesos nežino, tad tegul nepozuoja, tarsi žinotų. Benedictas Spinoza mano, kad, siekdama taikos ir teisingumo, valstybė turi teisę riboti išorinę religijų raišką savo teritorijoje (tačiau ne „prigimtinę“ teisę į minties laisvę ir „vidinę“ religiją). Pierre‘as Bayle‘is antrina, kad religinės tiesos – kitokio episteminio statuso nei filosofinės, objektyviai jų neįmanoma įrodyti, todėl tolerancija turi apimti ne tik santykį su kitų tikėjimų išpažinėjais, bet ir su neišpažįstančias jokios religijos.
Dar vieną svarbų štrichą prideda Johnas Lockas: valstybė turi užtikrinti piliečių „pilietinius interesus“, o sielos išganymas – ne jos (tik individo ir Dievo) reikalas. Bažnyčia privalo paklusti politinei valdžiai ir neturi jokios teisės naudoti prievartą. Religija, nežinanti „savo vietos“ valstybėje (pvz., katalikybė), o taip pat ateistai, neigiantys aukštesnį moralinį autoritetą – netoleruotini.
Taip maždaug sinchroniškai atsiranda anksčiau aptartos pirmosios trys modernios tolerancijos – suprastos kaip galingesniojo leidimas, kaip apylygių priešų taikios koegzistencijos paktas arba kaip simetriškas formalios pagarbos pripažinimas tiems, kurie pasirodė esą jos verti (ne bet kam, „turinčiam nuomonę“) – interpretacijos.
Visais atvejais, tolerancija nelaikoma jokia savaimine vertybe ar dorybe (tokia ji buvo tik kadaise stoikams, nors galiausiai ir jiems – tik savęs kultivavimo įrankis), tik politiniu sprendimu esant tokiam, o ne kitokiam jėgų santykiui, arba praktine pažinto žmogiško kognityvinio ribotumo pasekme. Jeigu krikščioniškosios tolerancijos sąlyga – Tiesos žinojimas, tai modernybės mąstytojams atvirkščiai – tolerancija įmanoma, reikalinga ir pateisintina todėl, kad prieigos prie (visos) Tiesos nebėra, niekas ja nedisponuoja. Krikščioniškasis tolerancijos objektas – defektyvus („nežinantis“, „neapšviestas“) Kitas – gauna padoresnį pavidalą: jis – rimtas priešas, valdinys su santykine autonomija arba politinis partneris, tačiau tik tol ir tik todėl, kad nėra (fizinių, retorinių, intelektinių) resursų jį eliminuoti (arba eliminavimo kaštai būtų didesni nei norima mokėti).
Lieka ketvirtoji interpretacija (užuomazgas jai nuspėti nesunku, jos jau matomos) ir tai, kuo galop ji pavirsta čia ir dabar, hipsteriškoje viešumoje.