Konflikto nebeliko? Jis tiesiog buvo nugesintas, paslėptas, užmaskuotas – nesgi negražu, nemandagu sakyt žmogui į akis, kad ir kodėl jo argumentai tau atrodo blogi (na, truputį galima – bet nedaug, saikingai ir, svarbiausia, laiku sustoti, kad „santykių nesusigadintum“). Tokiu būdu tikros ir svarbios diskusijos tiesiog nutildomos pakeičiant jas nediskursyviais dalykais – „šiluma“, „artumu“, pasisėdėjimais, atodūsiais, patikinimais aš-tave-gerbiu-o-tu-mane.
(Vienas tokių amortizuojančių gyvų ritualų – apkabinimų-pasibučiavimų kultūra tarp anaiptol ne artimų draugų: daugumai šiek tiek nepatogu/nemalonu, bet sutinka – kaip nesutiksi? Žmogus gi baisiai įsižeis, dar įtars tau „kompleksus“, o „kompleksų“ juk geriau neturėti ar bent neparodyti – ir, savo ruožtu, toliau kvazisadistiškai kamuoja šia apsimestine parodomąja „šiluma“ kitus. Ir ratas sukasi.)
Jie labai mėgsta tyrimus ir straipsnius, kuriuose „britų mokslininkai“ įrodo, o įkvėptas „specialistas pataria“, kaip išvengti „priklausomybės“ nuo Facebooko ar Twitterio, perspėja apie ten slypinčius pavojus ar netgi pasiūlo testą, kuris nustatytų jūsų „užsikrėtimo“ mastą ir, atitinkamai, jį generuojančios „traumos“, nerealizuoto poreikio ar „komplekso“ tipą. Žmonės mėgsta būti suskaičiuoti: taip jie gauna dovanų apibrėžtumą („tapatybę“). Net jei tas apibrėžtumas įpakuotas „naujos ligos“ – kadaise taip įpakuotas ir pomėgis lankytis kino teatre ar važinėtis traukiniais – pavidalu: vis tiek mėgsta.
Gyvas bendravimas prieš socialinius tinklus išties turi vieną aiškų pranašumą: jis leidžia išvengti rimtų tikrų diskusijų (kurių metu „pagaliau susipažįstama“). Renkamasi, pvz., išklausyti gyvai pranešimą ir pasišnekėti. In praxis tai reiškia: maloniai pamurmama, pajuokaujama, apsikeičiama „kaip gyveni-gerai-o-tu-gerai“ – alus, triukšmas, prezumpcija, jog tylintys ar atokiau kalbantys „galvoja kaip aš, arba dėl tų pačių priežasčių, dėl ko ir aš“ (argumentus stiprina/silpnina ūgis, svoris, amžius, lytis, balso tembras ir tt.)
Socialiniai tinklai, tuo tarpu, gali (neprivalo, bet gali, suteikia puikias sąlygas) nušluoti šitą foną ir leidžia šnektelėti iš esmės (kur dar, jei ne FB, egzistuoja savaitiniai idėjiniai debatai?). Tai gali ardyti a priori kaip esamą primąstytą jaukų bendrumą, neleisti „šiaip manyti“ be atsakomybės, išviešinti užimtos pozicijos nenuoseklumus bei reikalauti „aistros dalykui“, kurios, deja, daugeliui pritrūksta.
Taip, užuomazgos išties buvo ten. Tačiau pozicijų išsiskyrimai – ne „konfliktai“ ir ne „asmeniškumai“, o pasekmės gilinimosi, idėjų gryninimo, pagrindų ieškojimo ir interaktyvaus viešo mąstymo.
Atvirkščiai, tai gyvas bendravimas suranda asmeniškumų ir jais – vardan simpatijos ir draugystės – uždangsto, trukdo eskaluoti faktą, jog bendraminčiais šiuo konkrečiu klausimu nesame. Ne, FB vyksta labai tikri dalykai – ir nesutarimai čia tikri, o ne „momentiniai nesusipratimai“, ir intelektualiai tenkinantys konsensusai gali (jei apskritai gali) būti priimti tik čia, erdvėje, kur valia tiesai svarbi ir gali realizuotis kur kas labiau nei bendraujant gyvai.
O juk pats šitas „tikro“ (gyvo) ir „netikro“ (virtualaus) gyvenimo skirtumas yra, švelniai tariant, komiškas, neatlaiko kritikos: net pats betarpiškiausiais, pats gyviausias bendravimas tête-à-tête visada JAU yra medijuotas, įtarpintas daugybe formų – pradedant ankstesniais manymais-žinojimais-spėliojimais vienų apie kitus, baigiant bendra socialine aplinka ir jos siunčiamais signalais, galiausiai – kalba, kuria vyksta komunikacija. FB „daro“ tą patį, ką ir kitos medijos, ir anaiptol nemažina jokios empatijos – tik suteikia jos raiškai naują kanalą, kas nebūtinai gerai (geri ten kiti dalykai).