Kabutės numato, kad straipsnio objektas – ne pati neapykanta (tam tikras jausmas, nenusipelnantis nei politinio dėmesio, nei analizės; tai, beje, ir būtų viena pagrindinių mano tezių), o dalykai, kuriems pažymėti šis žodis įkyriai ir atkakliai vartojamas „bendraujant su visuomene“: „neapykanta“ kaip retorinė inovacija ir viešumos vadybos technika.
Nida Vasiliauskaitė
© DELFI / Domantas Pipas

Štai vienas atsitiktinių, bet įspūdingų ir reprezentatyvių pavyzdžių: „Mes vis dar tikime, kad neapykantą atvirai kultivuoja neapykantos grupės. Ir tai yra mūsų simuliakras. Mes imame ir nuslepiame faktą, kad tai yra visiškai kito masto reiškinys. Mes tiesiog esame baimės ir neapykantos visuomenė. Vienintelė paguoda, kad tikrai ne mes vieni – tai globali tendencija. Belieka pamilti savo likimą, kurio vardas – neapykanta. Neapykanta, mano meile...“ (Leonidas Donskis). Requiem aeternam profesorius nusipelnė ypatinga naryste „neapykantą“ apraudančių „šviesos karių“ ordine: sunku būtų surasti nors vieną publicistinį ar akademinį jo tekstą, vienaip ar kitaip neredukuojamą į pastraipą, kurią ką tik pacitavau.

Bet svarbu ne jis, o nesenkanti šio tipo šnekalų banga, srovė: tiek dešinėje, tiek kairėje primygtinai kartojasi keistos kalbos, esą didžiausia dabartinė mūsų (Lietuvos, Vakarų) politinė bėda yra „neapykanta“, o pagrindinė politinė skirtis – tarp tų, kurie „nekenčia“ (žydų, pabėgėlių, musulmonų, LGBT, verslių ir sėkmingų, neįgalių ar netgi krikščionių...) ir tų, kurie „myli“. Jos reiškia viena: pastangą neigti, kad politika yra interesų konfliktas, o žmonės – šiaip ar taip, argumentuojantys padarai, aiškinantys sau ir grindžiantys tai, ką daro.

Tvirtinti, kad politika yra beprasmis jausmų sruvenimas, kurį tereikia ravėti nuo „negatyvo“; tarsi kas nors apskritai ko nors nekęstų (jei išties būtent nekenčia) nei iš šio, nei iš to, vien todėl, kad „taip jaučia“, o ne dėl (net jei klaidingos) priežasties. Primesti visų galimų politinių turinių svarstymui vieną ir tą patį primityvų formatą „neapykanta“ vs „meilė“. Kuriems galams? Nagi va tokiems:

a) Pirmiausia, taip pasiekiamas politikos trivializavimas, laipsniškas argumentų keitimas į „O tu nekenti! O aš myliu!“ (o tada – diskusijos pabaiga, nes ką į tai atsakyti? „Ok, tu – geras žmogus, o aš – blogas, tuo ir paaiškinamas mūsų nesutarimas!“).

b) Kartu įsteigiama panieka politikos subjektui, piliečiui kaip tokiam: parodoma, kad su juo taip kalbėtis galima, su juo taip (ir tik taip) kalbėtis reikia.

c) Erdvės išsivalymas: „neapykantos“ atradinėtoja/s neturi oponentų nei politinių priešų sensu stricto: tik haterius, kuriuos dera ne įtikinti savo teisumu, o plūsti, moralizuoti arba perauklėti.

d) Tuo skelbiant neįmanoma pačią teorinio nepritarimo ir/ar interesų konflikto galimybę: vienintelis priešas yra dėl blogo auklėjimo ar patologijos („traumų“) įsisteigiantis emocinis defektas („piktumas“).

Tvirtinti, kad politika yra beprasmis jausmų sruvenimas, kurį tereikia ravėti nuo „negatyvo“; tarsi kas nors apskritai ko nors nekęstų (jei išties būtent nekenčia) nei iš šio, nei iš to, vien todėl, kad „taip jaučia“, o ne dėl (net jei klaidingos) priežasties. Primesti visų galimų politinių turinių svarstymui vieną ir tą patį primityvų formatą „neapykanta“ vs „meilė“. Kuriems galams?
Nida Vasiliauskaitė

Tiesa, dar yra „neapykanta“ kaip teisės ir politikos siaurąja prasme objektas, dominantis konstitucijas ir baudžiamuosius kodeksus. Kelių dešimtmečių intensyvaus (ir vis intensyvėjančio) populiarumo terminas „neapykantos nusikaltimai“ (hate crimes) pastarąją apibrėžia kaip… „prietarą“ (tarkime, pasak internetinio Oksfordo žodyno, neapykantos nusikaltimas yra toks nusikatimas, kurio motyvas – rasiniai, seksualiniai ar kito tipo prietarai: A crime motivated by racial, sexual, or other prejudice, typically one involving violence). Jei „prietaras“ yra laikymasis išankstinio nepagrįsto ar nepakankamai gerai pagrįsto nusiteikimo, tai būtent šis nusiteikimas (nepakankamai racionali kognityvinė būklė) čia paskelbiamas karštu jausmu ar nevaldomų emocijų proveržiu: taip „nekentėjais“ virsta visi, kas viso labo galvoja, kad kokia nors „svetimos“ grupės kolektyvinė išorinė charakteristika atspindi jos nepriimtiną „vidų“. Tarkime, jie daro kognityvinę klaidą, ir Įstatymas taikosi juos už tai bausti – bet kognityvinės klaidos laikymas „neapykanta“ yra dar didesnė ir jau neabejotina klaida (o taip pat – taktika, ką daryti su, oficialiu požiūriu, klystančiais ir klaidomis).

Taip atsiranda trumpas sujungimas-mantra: „neapykanta kyla iš nežinojimo“. Pati funkcionuojanti kaip kuo tikriausias prietaras (puikus šiuolaikinio prietaro pavyzdys): tais atvejais, kai išties kyla, neapykanta-kam-nors kyla veikiau iš žinojimo (jei ir klaidingo, netikslaus ar nepakankamo). To, apie ką visai nieko nežinoma, niekas jokia forma ir nenekenčia: nekęsti galima tik prisigaudžius įvairios kokybės ir patikimumo informacijos, jog verta.

Nežinojimas generuoja ne priešiškumą, o smalsumą sužinoti arba abejingumą. Taip pat: mantra numato, kad neapykanta lyg ir negali kilti iš žinojimo, tarsi neegzistuotų ir negalėtų egzistuoti pasaulyje joks x, išsami pažintis su kuriuo įtikintų jo nemėgti ar tapti jo priešu, tarsi visi blogais laikomi dalykai tik atrodytų blogi, bet niekaip ne būtų. Tad ne, ne kam nors esą jaučiama neapykanta yra prietaras, o prietaras yra manymas, kad tai su neapykanta – o ne su kuo kitu – susiduriama viešoje erdvėje „neapykantos nusikaltimų“ ar „neapykantos kalbos“ atvejais.

Tikrasis nusikaltimas – ne kriminalinis, o politinis – būtų jokia ne „neapykanta“, o šis politikos užteršimas kalbomis apie esą visur tvyrančią „neapykantą“ ir poreikį ją atmiešinėti „meile“. Kol kas pasakytina tiek.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Išsvajotas atostogas pakeitė košmaras: neaišku, kur nuvežė, ir liepė išlipti (145)

Kas gali būti geriau už jaukias šeimos atostogas, kai nereikia galvoti, kuo užimti vaikus, o dvi...

54 val. trukusi drama Vokietijoje – sunkiai protu suvokiama: jautėmės tarsi skerdžiami gyvuliai (44)

Į laisvę po 29 kalėjime praleistų metų paleidžiamas Dieteris Degowskis – gangsteris, nuteistas...

Nepaleiskite vadžių: kas padės nesustorėti šaltuoju metų laiku (2)

Artėja Padėkos diena (populiarėjanti ir Lietuvoje) ir ilgi žiemos mėnesiai, kai imame...

Orai vis labiau primins žiemą (5)

Orai kuo toliau, tuo labiau primins žiemą, LRT RADIJUI sako sinoptikė Edita Gečaitė ir įspėja,...

„Išdykėlis“ internete ieškojo vergės slaptiems pasimatymams: nežinojau, kad tai – neteisėta (5)

Internete draugės slaptiems pasimatymams ieškojęs mažeikiškis Arūnas B. manė, kad prie savo...

Plastikos chirurgas susiduria su keisčiausiais pageidavimais: vyrus išklauso, tačiau pildo moterų norus (57)

Kai kurios plastikos chirurgo Dariaus Jauniškio pacientės po krūtų didinimo ar mažinimo...

Sunku patikėti, kaip gerai dabar gyvename (616)

Europa jau nebėra pasaulio ekonomikos ligonė ir čia prasideda auksinis euro ekonomikos laikotarpis.

Lietuvių restorane Amerikoje klientai cepelinus valgo su kečupu (175)

Keliaudamas po Čikagos priemiesčius DELFI Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas rado...

Nokdaunu pagardintame KOK GP finale – Vikšraičio triumfas, superdvikovoje – Kuvaldos „pasivaikščiojimas“ (49)

Tradiciniame „Bushido Hero‘s“ turnyre šeštadienį Vilniuje kovinių sporto menų gerbėjai...

Įspūdingi lėktuvų prototipai: tikras monstras ir nė vieno keleivio salone nepasveikinęs orlaivis (26)

Lėktuvų gamintojai per visą aviacijos istoriją sukūrė įspūdingų orlaivių, ir nors daugelis...