aA
„Lidl“ kampanija nutrinti kryžius nuo bažnyčių reklamai naudojamose miestų nuotraukose vertinama svarstant, kiek daug (ar išvis) lietuvių tarpe esama katalikų, o tada – buvo ar nebuvo įžeisti „religiniai jausmai“ (kartais net sukonstruojant argumentą, jog tikras, nevelykinis, katalikas privalėtų liudyti savo tikrumą neįsižeisdamas: ką jo įsitikinimų tvirtybei gali padaryti kažkoks supermarketas ar, tuo labiau, kažkokia nuotrauka?).
© DELFI

Hipsterija, savo ruožtu, linksminasi socialiniuose tinkluose pripiešinėdama papildomus kryžius prie Kauno panoramos: sakot, mažai? Va, jums daugiau!

Tarsi kamuoliukas, mėtomas iš rankų į rankas, gudraus naivuolio mina perimamas ir siunčiamas toliau apsimestinis nesupratimas, ieškant išties neįtikėtinai naivaus adresato nuosavai žinutei. Pradedant pačiu meluojančiu ir išsisukinėjančiu „Lidl“: jis niekuo dėtas, nei matė, nei užsakė, nei žinojo, netyčia jam taip („Ir tas retušavimas tikrai nebuvo padarytas mūsų prašymu ar užsakymu.

Nida Vasiliauskaitė
Nida Vasiliauskaitė
© DELFI / Domantas Pipas

Tiesiog taip nutiko, kad nepastebėjome fakto, jog ten yra atlikta būtent tokio tipo korekcija. (…) ir čia tikrai nėra kalba apie kažkokius ypatingus įsitikinimus arba kokia nors specifinė mūsų prekybos tinklo pozicija“, – aiškinosi „Lidl Lietuva“ Korporatyvinių reikalų ir komunikacijos departamento specialistė Valerija Lebedeva).

Tiesiog. Būna sutapimų: Graikijoje, Italijoje, Vokietijoje, UK... Tik Belgijoje tinklo atstovai pripažino: „Mes vengiame religinių simbolių naudojimo, nes nenorime išskirti jokių religinių įsitikinimų“.

Problema – visai ne religijos ir jų viešumas, taip pat – ne jų tikra ar tariama įtaka visuomenėje: visiškai nesvarbu ar mes – katalikai, ar mes – krikščionys, turi mums kryžiai sakralią prasmę ar neturi, ir kaip ten su jausmais (nudiegė paširdžius pamačius reklaminį lankstinuką ar nenudiegė) – svarbu, kad tarptautinė korporacija vykdo simbolinę agresiją miestui, elgdamasi jame kaip šeimininkas: užkariautojo gestas.
Nida Vasiliauskaitė

Tad vis dėlto „kalba yra“ būtent apie ypatingus įsitikinimus ir specifinę laikyseną – ypatingą ir specifinę ne tuo, kad neišpažįsta krikščionybės nei jokios kitos religijos, ne tuo, kad religinius simbolius ir pačias religijas laiko neeskaluotina privatybės sfera, ir net ne tuo, kad atsisako tuos simbolius pasitelkti komerciniais tikslais (galiausiai kaip tik ir pasitelkia – per negationem), o kad tyliai vykdo ištisą politinę programą – auklėti gyventojus „pataisant“ jų miestus, idant nežeistų akies, atrodytų kaip pridera.

Kieno akies? Kam taip pridera? Tikrai ne kauniečiams ar kurio kito taip paretušuoto miesto populiacijai: jų niekas neklausė, jiems religinių simbolių buvimas mieste yra jų tikrovė ir istorija, jiems būtent taip pridera, jų akį visiškai teisėtai žeidžia savavališkas „pasitvarkymas“, nė kiek ne mažiau naivus ir didaktinis nei naiviausias ir didaktiškiausias iš pamokslų.

Problema – visai ne religijos ir jų viešumas, taip pat – ne jų tikra ar tariama įtaka visuomenėje: visiškai nesvarbu ar mes – katalikai, ar mes – krikščionys, turi mums kryžiai sakralią prasmę ar neturi, ir kaip ten su jausmais (nudiegė paširdžius pamačius reklaminį lankstinuką ar nenudiegė) – svarbu, kad tarptautinė korporacija vykdo simbolinę agresiją miestui, elgdamasi jame kaip šeimininkas: užkariautojo gestas.

Mažytis, tiesa, bet didelės užkariautojo politikos dalis (suprantama, tas užkariautojas – ne „Lidl“, o specifinis viešumos režimas, specifinė politinė etika ir politinė antropologija, kurią pastarasis tik transliuoja; režimas, kuriam „savaime suprantama“ paklusti, nors svetimas jis ne tik Kaunui ar Lietuvai, bet ir Milanui, Atėnams, Frankfurtui, Paryžiui, Londonui – kiekvienai konkrečiai gyvai Vakarų visuomenei, išskyrus galbūt dirbtinai perkonstruotą Briuselį).

Apie „įžeistus jausmus“ kalbėtina mažiausiai: ši, nežinia iš kur, kaip ir kodėl žiniasklaidos išplatinta sąvoka (pvz., Reklamos įstatyme, tame pačiame, pagal kurį visiškai pagrįstai bauda paskirta užkandinei „Keulė rūkė“, jos nėra) tik užtemdo problemą, nukreipia dėmesį į šalį ir išstato pajuokai poziciją, kuri ja „iš bėdos“ bando remtis, nujausdama, kad, vis dėlto, kažkas čia ne taip: raiška išties gali būti nepriimtina, verta baudos, bet ne dėl „įžeistų jausmų“, o dėl kitko.

Pirmiausia todėl, kad „jausmai“ nurodo į juos patariantį asmenį, kuris, kaip jausmų turėtojas, vienintelis gali vertinti, ką jo jausmai patyrė, kas jiems padaryta – belieka juo tikėti, neturint prieigos prie jo emocinės realybės (jei sako, kad įžeidė, vadinasi, įžeidė: o jei pasakys taip tyčia, nors jausmų neskauda?).

Antra, net jei ta prieiga būtų – nieko nekeistų, nes pati byla taptų keistu knaisiojimusi „buvo ar nebuvo faktinė jausmų sužeidimo patirtis štai tame ar aname individe“, vedanti prie klausimo, kodėl valstybė turėtų ginti ir globoti subjektyvius individų jausmus, rūpintis jais, vesti jų buhalteriją? Argi nebūtų tai didesnė grėsmė individo laisvei nei jausmų palikimas jam pačiam? Jei paaiškėtų, kad protestuojantys prieš tam tikrą viešą dalyką asmenys iš tiesų nepatyrė psichiatriniais terminais kvalifikuojamos traumos ar sukrėtimo, išeitų, kad jie ir protestuoti pagrindo neturi, kad viskas su tuo dalyku gerai.

Trečia, kaip apskritai galima įžeisti būtent jausmus? Argi įžeidimo objektas yra jausmai, o ne, veikiau, kažkas kita?

Ar redukcija tam tikro viešo akto į į(si)žeidimą (psichinį fenomeną), o įžeidimo – į kažkieno jausmus, nėra politinis pareiškimas, kad valstybė nebeturi „bendro gėrio“ ar „padorumo“ kriterijų ir išpažįsta teoriją, pasak kurios, apie šiuos dalykus teorija neįmanoma (o tai reiškia, kad teisė ir pati valstybė yra galop nelegitimi, negalinti niekaip universaliau pagrįsti savų įstatymų ir veiksmų)?

Ketvirta, „įžeisti jausmai“ numato: tai, kas tikinčiajam yra religija, yra viso labo „jo jausmai“, o ne jo egzistavimo prielaidos ir sąlygos (kurios kaip tik ir tampa pažeistos: ne, nešvankus plakatas jokiam tikinčiajam netampa argumentu prieš jo religijos teisumą ir vertumą, o bažnyčios nepraranda kryžių dėl to, kad reklaminiame buklete kažkas juos nutrynė – nereikia taip polemizuoti, nes taip manančio oponento tiesiog nėra, taip nemano niekas – bet vieša simbolinė agresija iracionaliai „aplimpa“ sąmonę, „užteršia“ pačią viešą erdvę ir verčia, saugantis spjūvių, susigūžti bei mobilizuotis tylion karo su taip pasibrėžusia „visuomene“ parengtin).

Tačiau kas yra religija ir ką specifiško tokiais atvejais patiria religingas asmuo – atskira tema, kurios, kaip ir „jausmų“, kuo puikiausiai galima ir reikia išvengti: atitinkamas nuotraukų retušavimas įžeidžia ne religingumą ir ne jausmus, o protą (miesto vaizdas, toks, koks yra, laikomas religine propaganda, nuo kurios mus reikia apsaugoti – ateina supermarketas ir pamokslauja ne tik bandelių bei puskojinių, bet „gyvenimo prasmės“ klausimais). Ir dar – laisvę. Politinę.

Nebus per stipru pasakyti: čia Okupanto elgsena (ne nuotraukos, o įsitikinimas, kad taip galima, plius nuostata „čiabuviai tokie kvaili, kad…“).

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Matijošaitis: aš dar jaunas, man tik 62-eji, spėsiu kandidatuoti į prezidentus kitą kartą (216)

Praėjusią savaitę laikęs intrigą dėl prezidento rinkimų Kauno meras pirmadienį paskelbė savo...

Po daugiau nei mėnesio tūkstančių emigrantų laukia lemtingas sprendimas: tai gali visiškai pakeisti Lietuvos veidą (182)

Didžiojoje Britanijoje gyvenantys lietuviai jau dabar jaučia nerimo nuotaikas ir skuba į konsulatus...

Prekybos tinkluose – pirmosios lietuviškos daržovės: kaina ūkyje ir parduotuvėje skiriasi dvigubai (94)

Iki kalendorinio pavasario likus porai savaičių Lietuvos šiltnamiai jau ima pirmąjį derlių,...

Nausėda: sumažinus Seimo narių skaičių, pensijas būtų galima padidinti po 10 centų (333)

LRT „Dienos tema“ tęsia pretendentų į Lietuvos prezidentus prisistatymą. Pirmadienį studijoje...

Sergančiam „Žalgiriui“ skubiai reikia vaistų: ar įmanoma dar šį sezoną užbaigti kitaip? (215)

Ilgametis Lietuvos krepšinio karalius Kauno „Žalgiris“ neteko vienos regalijos – sekmadienį...

Superturtingiems rusams – Kinijos jaunuolių atkirtis (43)

Ši tendencija užgimė Rusijoje ir ypač išpopuliarėjo tarp turtingų tėvų atžalų instagrame....

„Saldžiai“ išsimiegojęs Adomaitis kibo į darbus su rinktine (6)

Prabėgus mažiau nei parai po įspūdingo Karaliaus Mindaugo taurės finalo ir Vilniaus „Ryto“...

Psichologė: kodėl žodžiai „aš tave myliu“ kartais labiau skaudina nei džiugina (3)

Žiauriausias melas, kurį galima pasakyti kitam žmogui – prisipažinti meilėje, kai jos...

Žmona palūžusi: vyro priklausomybė nuo pornografijos išskyrė šeimą (14)

Jaučiuosi visiškai palūžusi, mūsų šeima baigia suirti. Suprantu, kad proceso jau...

Išskirtiniame interviu – visai kitoks Merūnas: prasitarė apie pačią intymiausią patirtį ir rėžė atvirai (36)

Realybės šou „Aš – laidos vedėjas“ dalyvių kova dėl geriausio laidų vedėjo vardo...