Ne, tai ne parodija ir ne ištrauka iš distopinio romano. Tai išties buvo pasakyta. Seime atvirai, tiesiogiai, garsiai, vidury baltos dienos užsipuldinėjama „asmens laisvė“, „demokratija“, „individo poreikiai“ kaip bėda, pavojus, grėsmė valstybei ir moralei, nuo kurių reikia kuo skubiau gintis atitinkamai pertvarkant švietimo sistemą, kad tokių pretenzijų (tokių asmenų, tokių individų) neatsirastų. Tarkime, individas turi atskirą poreikį mokytis ar skaityti. Blogai, baisu, dvasingumui kenkia. Vietoje to dera atsižvelgti į „bendruomenės poreikius“ ir verčiau eiti į kiemą šiukšlių rinkti. Arba: nevaržoma asmens laisvė padaro taip, kad individas pasijunta atskiru žmogumi, o ne šeimos organu esąs, ima ir sugalvoja, kad reprodukuotis jam nereikia – o kaip bendruomenės poreikiai??? (Manding, konferencijos dalyviai lenkia būtent čia.)

Ką tuomet daryti su ta „nevaržoma“ asmens laisve? Suvaržyti. Kaip? Pasus atimti? Banko sąskaitas panaikinti? Pirkti ir parduoti savo nuožiūra, pagal individualius poreikius, uždrausti? Vaikus ir žmonas paskelbti „šeimos galvos“ nuosavybe, o „galvą“ – darbdavio? Įpareigoti visa gyvenimą praleisti gimtojoje vietoje? Neleisti be bendruomenės tarybos antspaudo dirbti, vaikščioti, viešai kalbėti ar rašyti? Bausti tuos, kieno raiška nesuderinta su tradicionalizmo vertybėmis? Balso teisę užginti piliečiui ir atiduoti firmai, kaimui, daugiabučiui arba kvartalui? Įdėmiai klausau, aš – vienos ausys.
Ne, tai ne parodija ir ne ištrauka iš distopinio romano. Tai išties buvo pasakyta. Seime atvirai, tiesiogiai, garsiai, vidury baltos dienos užsipuldinėjama „asmens laisvė“, „demokratija“, „individo poreikiai“ kaip bėda, pavojus, grėsmė valstybei ir moralei, nuo kurių reikia kuo skubiau gintis atitinkamai pertvarkant švietimo sistemą, kad tokių pretenzijų (tokių asmenų, tokių individų) neatsirastų. Tarkime, individas turi atskirą poreikį mokytis ar skaityti. Blogai, baisu, dvasingumui kenkia. Vietoje to dera atsižvelgti į „bendruomenės poreikius“ ir verčiau eiti į kiemą šiukšlių rinkti.
Nida Vasiliauskaitė

„Jeigu mes norime kokybinių pertvarkos pokyčių, manau, švietimas ir konkrečiai ugdymas, turi būti pertvarkytas grindžiant jį asmenybės ugdymo, tai reiškia dvasinio ugdymo pagrindais“, – tęsia valstiečių profesorius, suteikdamas man progą patikslinti, ką ši kompanija laiko ugdymu. Pavyzdžiui, tai, ką konferencijoje linksinčios Agnės Širinskienės guru, dvasingumo ekspertas Andrius Narbekovas dar 2008 metais aprašė kitoje panašiai problematikai skirtoje kolektyvinėje monografijoje, nusipelniusioje gerokai didesnio viešumo nei gavo: „Juo mažesnis vaikas, juo labiau dominuoja ugdymas. Ugdymas, o ne švietimas, išskleidžia vaiko prigimtines galias ir padaro jas tinkamas priimti švietimą. Kol vaiko prigimties galios nepakankamai išsiskleidusios, pvz. nesutvirtėjusi valia, švietimas ugdymo požiūriu gali būti net žalingas, ypač tai taikoma lytiniam švietimui“ (p.246).

Nida Vasiliauskaitė
Kitaip tariant, ugdymas yra švietimo priešybė; kai siūlomas ugdymas – tuo sakoma, kad jo reikia vietoj švietimo ar papildant švietimą. Jei švietimas suprantamas kaip žinios, informacija, tai ugdymu vadinamas suformavimas filtro, saugančio vėliau nuo perteklingo švietimo ir atsijojančio gaunamą informaciją taip, kad ugdymo objekte neįsisteigtų „individas su poreikiais“ arba „nevaržomai laisvas asmuo“ (įsidėmėtina, jog sąvoką „laisvė“ šiame kalbėjime nuolat lydi epitetai „nevaržoma“, „nežabota“: jeigu kur nors esama laisvės, tai, aiman, ji nežabota, nes laisvė ir yra atsisakymas būti pažabotu, i.e. kinkomu mulu). „Asmenybei“, kurios čia pageidaujama, privalu uždėti balną ir kamanas, o dar geriau – kinkyt į vežimą: idant dardėtų darniai (deja, ne „valstiečiai“ išrado #darną, jie tėra geri, stropūs, klusnūs europiečiai: sustainable development yra tam kodinis žodis).
Demokratijos ir aš nelaikau geriausia iš galimų santvarkų, ne kartą pasisakiau jos atžvilgiu skeptiškai, bet dėl priežasčių, radikaliai priešingų dėstomoms minėtos kompanijos: liberali demokratija blogai ne tuo, kad joje keroja „nevaržoma asmens laisvė“, o kad ji kolektyvistinė, kad iškilesniems individams daužo per galvas, taikosi sulyginti ir nesuteikia įrankių apsiginti nuo štai tokių dvasingumo ugdytojų, atvirkščiai, įgalina juos, o valstybei ir nacijai atima progą būti formuojamoms savo geriausiųjų (aristoi), o ne savo vidutinybių (arba dar blogiau).
Demokratijos ir aš nelaikau geriausia iš galimų santvarkų, ne kartą pasisakiau jos atžvilgiu skeptiškai, bet dėl priežasčių, radikaliai priešingų dėstomoms minėtos kompanijos: liberali demokratija blogai ne tuo, kad joje keroja „nevaržoma asmens laisvė“, o kad ji kolektyvistinė, kad iškilesniems individams daužo per galvas, taikosi sulyginti ir nesuteikia įrankių apsiginti nuo štai tokių dvasingumo ugdytojų, atvirkščiai, įgalina juos, o valstybei ir nacijai atima progą būti formuojamoms savo geriausiųjų (aristoi), o ne savo vidutinybių (arba dar blogiau).
Nida Vasiliauskaitė

Dešinės ir Kairės vieningai trokštamos empatinės „sriubos“ (visuotinio persiliejimo, susiminkymo į bendrą molį ir ištirpimo, šiandien vadinamo „solidarumu“) politinės programos priešybė būtų ne autarkiškas, su niekuo bendros kalbos nerandantis ir todėl nykstantis savo izoliuotoje vienutėje solipsistas (jie sako: „atomizuotas, susvetimėjęs individas“; ir taip įsivaizduoja keiksnojamą individualistą), o individualizmas as it should be: politinė programa visuomenės, kurią sudarytų ne „masės“ ar pažabotų žmogelių „bendruomenės“, o savarankiški asmenys, veikiantys kartu tiek, kiek sąmoningai remia bendrą projektą, reikalingi viešos erdvės ne kaip „sriubos“, nuo kurios belieka slėptis privatybėje, o kaip vietos, kur galima būti individu ir susitikti kitus individus: tik individai gali draugauti, sriubos kleckai viso labo lipdosi.