Kur pasirašyti, kad pralaimėjusiųjų nebaustų? Kur pasirašyti, kad teroristus nubaustų? Kur pasirašyti, kad aš visada teisingai pasirašau, esu mielas, jautrus, gailestingas, gyvenimą-mylintis, sukalbamas, klusnus, nepavojingas, neradikalus ir jau viską pasirašiau? Kad mano kostiumas geras, o prie jo visada - bow tie, kad žinau, kokios kalbos prie jo dera, o kokios nedera, kad moku padoriai šypsotis? Cheese! Je suis Charlie! Je suis.... [įrašykite auką]“
Ir kur gamina (norisi paklausti) šias gražias diplomuotas sielas, kurių atsidūsėjimų pilni socialiniai tinklai? Nors aišku, kur: tai jis, šiuolaikinis vakarietis, produktas poaušvicinės („Never Again“) demokratijos, vidurinė klasė (kurią Lietuvoje taip trokštama kurti). Sveikas, verslus, guvus, sėkmingas, gerai dresuotas. Sklidinas politiškai korektiškų akivaizdybių. Pvz., kad demokratija visada teisi (ar bent taip reikia manyti, nes „nieko geresnio nesugalvota“, t.y. nes Istorija pasibaigė šiame taške): jei prezidentas demokratiškai išrinktas, tai, vadinasi, teisėtas (teisėtumas kyla iš to, kad nacija jam pritaria). Bet: o ką, tiesą sakant, tai reiškia? Kam pritaria?
Kas yra, iš ko realiai kyla teisėtumas demokratijoje? Gal nacija perkratė visus bent kiek iškilesnius savo narius ir pasiekė konsensuso, jog verčiausias valdyti yra būtent šis? Gal, balsuodama už jį, pritarė viskam, ką jis – įstatymų ribose – sugalvos ir sugebės padaryti? O gal pritarė jo žinojimui geriau ir delegavo teisę nebeatsiklausiant spręsti?
Ne, demokratija ne taip vyksta ir/arba ne taip apie save sako. Nacija rinkosi iš kelių kandidatų, tarp kurių rinktis buvo priversta, nes kandidatais jų – tokios pasirinkimo skalės – netvirtino, būtent tokie atsirado veikiant kitoms priežastims nei nacionalinis ar stambias visuomenės dalis atstovaujančių interesų grupių palankumas. Taigi, ji buvo nedemokratiškai priversta rinktis tarp užkulisiuose sutartų figūrų, o tada jau rinkosi tą, kuri mažiausiai nepriimtina ar atgrasi arba tą, kuriai pajuto nors kokią simpatiją, dažnai dėl nelabai politinių priežasčių.
Nei pritardama, nei nepritardama bemaž jokiai būsimai jos valiai, išskyrus tylų, abstraktų ir visai nedemokratinį „Tegul bus man kaip sakai!“ Tas pat galioja ir Seimui. Toks tik ir yra teisėtumas demokratijoje apskritai, tiek joje nacijos valios, laisvės, lygybės, racionalumo, tiek ir pačios demokratijos. Ne daugiau.
Palaiminti jai, išryškinti jos skirtumams nuo kito (bet kokio kito, tyčia redukuojamo į tam tikrą vienintelį alternatyvų kitą) būvio,profesorius Gintautas Mažeikis kartoja paskutiniu metu daugelio atkakliai populiarinamą schemą: Je suis Charlie (ašarojanti-myzganti-tolerantiška-progresyvi-sekuliari-kapitalistinė-feministinanti-seksualiai-įgalinta-ir-tuo-pačiu-chamiška Europa) arba ISIS (fanatiškas-religingas-galvas-kapojantis-seksualiai-represuotas-mizoginiškas – ir tai todėl kapojantis! – neeuropietiškas gaivalas): „įvairovinė“ postmoderni barbarų belaukianti neoliberalybė ARBA smurtingi ir tamsūs „viduramžiai“ (į kuriuos sukemšama ir atmetama viskas, kas nenori būti Šarliu).
ARBA /ARBA. Toks tik pasirinkimas. Supraskime, modernybė, postrevoliucinė, postnapoleoninė Europa, Vakarų civilizacija YRA šitai: čia jos esmė, jos vienintelis galimas pavidalas (Istorija pasibaigė). Matuokis, kiek tavyje (taip aprašyto) europiečio, arba susiprask persiauklėti (aprašui priešinasi nebent „homosovietiniai“, arba „viduramžiški“, arba, dar blogiau, „fašistiniai“ rudimentai, nesuderinami su šiuolaikinio išsilavinusio žmogaus tapatybe). Take it, or leave it. Tik nesugalvok sakyti, kad ne, Europa nei istoriškai buvo, nei privalo būti Je suis Charlie; ir kad nėra jokio „arba/arba“.
Netrukus šia schema, šiuo sąmonės vadybos, skirtos ganyti racionaliam ir laisvam demokratijos piliečiui (kuris juk visada SPRENDŽIA PATS), triuku išties patikima. Ir imama manyti, jog, pvz., nebuvimas krikščionimi, kairiosios ar liberalios plačiąja prasme politinės nuostatos, priklausymas LGBT ar lyčių lygybės laikymas neginčytina norma kažkaip SAVAIME bloškia į įvairovinės šarlinės metafizikos paradigma, kurios turinį sudaro bala empatijos. Et vice versa: jei alergizuoji į ES biurokratiją, neoliberalizmą, „kūrybines dirbtuves“, terapinę kultūrėlę, demokratijos beprasmybę, chamišką medijų erdvę ar įvairovinę toleranciją – nėra tau vietos šioje žemėje, NEBENT… ISIS (esi, matyt, beprotis-tamsuolis-teroristas-fundamentalistas kaip jie). Taip dar labiau sklaidant demokratijos iliuziją ir netiesiogiai de facto kurstant Europoje simpatijas ISIS, kurių pastaroji niekaip nenusipelnė.
O Lietuva? Dvidešimt metų kuičiasi „vėlavimo“ dimensijoj: „Ak, Europa JAU, o mes DAR NE, reikia mokytis, kartoti, perimti patirtis, vytis tuos, kuriems Istorija pasibaigė ir kurie todėl gyvena-gerai savo mažus gražius aistorinius gyvenimus (o ko daugiau reikia?)“. Tvyro vėlavime, kvėpuoja vėlavimu – todėl, kad įtikinta taip ir tiki. O galima juk patikėti ir kilnesne fikcija (kuri arba išties išgelbėtų, arba bent teiktų garbę): čia – ne apleistas nykus pasaulio pakraštys (kur „nieko nevyksta“, belieka tik laukti, kol Tikrieji Žmonės aptiks, pakvies į savo klubą ir įteiks schemas, kaip įtikti), o vieta, kur gali būti išrandami nauji politinės ateities pavidalai, Europos ateities irgi. Vieta, kuri apibrėžia save, užuot leidusis apibrėžiama Kito. Vieta, kurioje anksčiausiai pamatyta, kas negerai su įvairoviniu pažadu ir demokratija pačia.
Taip bus, jei bus patikėta, kad nieko vytis neprivaloma (Europa pati „laukia barbarų“, laukia Įvykio, ji nebeturi jokio rakto niekam, jokios metafizikos, jokios valios, jokio prasmę teikiančio „bendro pasaulio“, išskyrus „Valgykime ir gerkime [sėkmingai, socialiai jautriai, pagal instrukcijas], nes rytoj mirsime!“ – nėra ten, ką vytis), kad c'est moi qui décide (tai aš sprendžiu; Istorija nesibaigė, jeigu aš gyvas). Galima. Reikia. Tokie dalykai neatsiranda netikint.