Įdėmiau pažvelgus akivaizdu, kad keisis mažai kas, o daliai studentų, veikiausiai net aukštųjų mokyklų, padėtis pablogės.
Iš pasakymo „įmoka visiems“, tam, kad nereikėtų mokėti didelės studijų kainos gali sudaryti vaizdą beveik apie idealų aukštąjį mokslą, kuriame nelieka skirtumų tarp studentų, nereikia mokėti pilnos studijų kainos, visiems yra geriau, ir visi daug laimingesni nei iki šiol. Klausantis šių kalbų, vis dėlto kyla konkretūs klausimai, kuriuos užduodant apžavai ima nykti.
Ką reiškia „įmoka visiems“? Gražus ir viliojantis pasiūlymas, tačiau visiškai klaidinantis populistinis pareiškimas, neatitinkantis LR Konstitucijos daugelio išaiškinimų. Konstitucinis Teismas apie studijų finansavimą yra pasisakęs nekartą, tai reiškia, uždėjęs tokius rėmus, kad šiuo metu vargiai būtų įmanoma realizuoti tai, apie ką užsimenama. Kita vertus, joks finansavimo modelis ar projektas viešai nepateiktas svarstymui, jokios detalės nėra aiškios. Todėl tenka remtis tuo, kas pasakyta viešai.
Sukurtame šviesiame aukštojo mokslo ateities vaizde esama kelių klaidinimų. Jie ne visada įvardijami, tačiau daugeliu atvejų suponuojami, kai Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybės pareiškimų klausytojai būsimieji studentai, jų tėvai ar likusi visuomenė tarsi turi „pati pasidaryti iš to sekančias išvadas“.
1 klaidinimas. Studentai šiuo metu moka milžiniškas studijų įmokas. Suponuojama, kad šiuo metu labai daug studijuojančiųjų moka pilną studijų kainą, kuri esanti milžiniška. Dažniausiai kaip pavyzdys nurodomi menininkai. Studijų kainos Lietuvoje egzistuoja, tačiau greta didelio skaičiau valstybės finansuojamų vietų. Jų skiriama menininkams (ir tikrai daugiau nei ES šalyse vidutiniškai skiriama lėšų menininkams rengti), technologinių mokslų atstovams, socialinių ir humanitarinių mokslų atstovams pagal tam tikras krypčių grupes.
2 klaidinimas. Neliks tų, kurie moka pilną studijų kainą. Tokią išvadą tarsi turėtume pasidaryti iš pasakymo apie „vienodą visiems įmoką“. Tačiau Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad negalima aukštosioms mokykloms uždrausti priimti stojančiuosius studijuoti už savo pinigus: jeigu valstybinė aukštoji mokykla turi galimybių suteikti kokybišką aukštąjį išsilavinimą „ir tiems, kurie aukštojo mokslo valstybinėje aukštojoje mokykloje siekia ne valstybės lėšomis, negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo valstybinei aukštajai mokyklai būtų kliudoma ar apskritai draudžiama priimti tokius asmenis mokytis šioje aukštojoje mokykloje.“
Negalėtų drausti priimti tokių asmenų ir Švietimo ir mokslo ministerija. Kad ir kiek studijų įmokų valstybė numatytų, visuomet atsiras bent vienas, kuris nepateks tarp šio skaičiaus ir norės studijuoti net mokėdamas pilną studijų kainą. Nebent Lietuva taptų ypač turtinga šalimi. Tačiau žinome, kad artimiausiu metu netaps. Ministerija yra patvirtinusi naują tarptautiškumo skatinimo programą. Norint ją įgyvendinti bei pakelti aukštojo mokslo tarptautiškumo lygį, reikia daug didesnio nei dabar užsienio studentų atvykimo mokytis. Akivaizdu, kad valstybė neketina įsipareigoti finansuoti jų studijas. Nėra jokių abejonių, kad net esant įmokoms liks studentų (taip pat ir lietuvių) mokančių visą studijų kainą.
3 klaidinimas. Įmokas gaus kiekvienas (ar beveik kiekvienas), kuris norės studijuoti. Tai yra didžiausias klaidinimas iš visų. Įmokų skaičius neišvengiamai būtų ribotas. Tai susiję su valstybės finansinėmis galimybėmis. Valstybė turės kompensuoti skirtumą tarp apskaičiuotų išlaidų studijoms ir įmokos. Tai reiškia, kad įmokų skaičius gana ribotas, ir nelabai skirsis jų pobūdis nuo šiuo metu studentams „nemokamų“ studijų vietų skaičiaus. Apytikslė matematika gana paprasta. Antai, jei universitetams skirtų valstybės finansuojamų vietų skaičius sąlygiškai yra 8000, siekiant įvesti įmokas (kad ir 1 tūkst. litų dydžio), būtų sumažintas iki 1000 nemokančiųjų už studijas, įmokas galėtų gauti ne daugiau 8500, tad bendras „padidėjimas“ gaunančių valstybės paramą būtų virš 10 proc., kai sumažėjimas gaunančių pilną valstybės finansavimą, tai yra tų, kurių padėtis pablogėja, būtų virš 75 procentų. Jei valstybės pilnai finansuojamųjų skaičiai lieka didesni, tada žymiai mažėja galimų „vien įmokas“ mokančiųjų skaičiai. Tuomet peršasi klausimas, kokia tokių įmokų nauda ir prasmė?
4 klaidinimas. Studijuojančiųjų situacija tik pagerės. Galime galvoti, kad jei jau vykdoma kokia naujovė, tai ne tam, kad situacija pablogėtų, o tam, kad pagerėtų. Tačiau pablogės pirmiausia situacija tų, kurie gautų pilną valstybės finansavimą, ir jiems nereikėtų mokėti jokios įmokos. Įvedus įmokas sumažės skaičius tų, kurie pilnai valstybės finansuojami, tai yra „gerai besimokantieji“. Kuo didesnis būtų „vien įmokas mokančiųjų“ skaičius, tuo mažesnis būtų nieko nemokančiųjų skaičius. Daugiau lėšų aukštajam mokslui, kaip matome iš biudžeto planavimo, nenumatoma, vadinasi, įmokos įvedamos nieko nemokančiųjų sąskaita.
Kita vertus, mokančiųjų įmokas reikalingumą ministerijos vadovybė turėtų papildomai pagrįsti. Jei mokosi „blogai“ tai studentas neturėtų gauti valstybės finansavimo, o valstybės specialistų poreikio tenkinimas realizuojamas būtent per valstybės pilnai finansuojamus studentus. Atsiradus įmokas mokančiųjų kategorijai, kiltų rimtų abejonių dėl jos atitikimo LR Konstitucijai, nes neaišku, kokį išskirtinį valstybės tikslą atitiktų įmokas mokantys studentai.
5 klaidinimas. Sistema bus geresnė ir teisingesnė. Keičiant sistemą, toks būna tikslas. Tačiau nauja galima sistema su įmokomis būtų daug painesnė nei dabar, reiškia, atsirastų daugiau galimybių (net atsitiktiniam) neteisingumui. Vietoj dabar dviejų kategorijų studentų būtų trys (nemokantys, mokantys įmoką, mokantys visą studijų kainą). Nėra aišku, kokia vyktų rotacija ir ar vyktų tarp šių trijų studijuojančiųjų kategorijų. Labai komplikuotųsi priėmimo į aukštąsias mokyklas sistema, kai stojantysis turėtų apsispręsti, ką jam labiau apsimoka rinktis: kai kur jis gal gaus pilną finansavimą, kai kur – mokės įmoką, kitur turės mokėti pats. Mažėjant valstybės pilnai finansuojamų vietų aukštasis mokslas taptų mažiau patrauklus socialiai silpnų šeimų vaikams, tai reiškia, mažėtų studijų prieinamumas (žmogui turinčiam mažai pinigų tikrai svarbiau turėti garantuotą nemokamą vietą nei didesnes galimybes studijuoti iš dalies mokamoje). Galiausiai, aukštosioms mokykloms iki šiol nėra aišku, kokiu būdu bus kompensuojamas kainos skirtumas tarp studentų įmokos ir studijų kainos.
Apibendrinus ir sudėjus į vieną išvadas, gauname tokį vaizdą: gaunančių pilną studijų kainos padengimą, tai yra, nieko nemokančių studijuojančiųjų sumažės; įmokas mokančių studentų bus tik tam tikras apibrėžtas skaičius, pagal valstybės išgales; pilną studijų kainą mokės kiek virš 10 proc. studentų mažiau nei dabar; studijų kaina liks tokia, kuri dengs studijų išlaidas, tad nesumažės; vietoj dviejų kategorijų studentų atsiranda trijų, komplikuoti rotaciniai „perėjimai“; stojantiesiems net iš socialiai vidutiniškai gyvenančių šeimų atsirastų papildomas barjeras stoti į aukštąją mokyklą; atsirastų daug daugiau painiavos nei šiuo metu, kiltų rimti klausimai dėl sistemos atitikimo LR Konstitucijai.
Įdėmiai pažvelgę į numatomą naują sistemą, joje neaptinkame jokių „naudų“ ar esamų problemų sprendimo. Daugiau bus tų, kuriems situacija pasikeistų į bloga nei į gera, rastųsi daugiau neaiškumų. Tačiau svarbiausia, didžiausia dabar įvardijama aukštojo mokslo finansavimo „yda“, tam tikro dydžio studijų kaina, nustatyta mokantiems studentams, liks niekur nedingusi. Žinoma, ministerijos vadovybė galėtų imti „žaisti“ su studijų kaina, kurią valstybė moka universitetams ir kolegijoms už valstybės finansuojamą studentą, o drauge – kurią aukštosios ima iš studijuojančiųjų už savo lėšas. Kokią žalą padaro toks trūkstamas finansavimas studijų kokybei jau matėme prieš kelis metus, kuomet veikė senoji sistema, ne paslaptis, sukonstruota anuometinio viceministro Vaitkaus. Kuomet iš numatomos sistemos nesama jokios apčiuopiamos naudos, tuomet už veiksmų imtis tokios veiklos galime įžvelgti vien tuščias politines ambicijas.