aA
Šiandien Europos Sąjungos kritikų, ypač tarp intelektualų, nors vežimu vežk. Netrūksta tų, kurie skelbia sąjungos pabaigą. Dar prieš vadinamąjį „Brexit“ balsavimą į ES modelio kritiką leidosi ne vienas britų intelektualas.
Nerija Putinaitė
© DELFI / Domantas Pipas

Lietuvoje ES kritikuojama iš peties, kad net pats laikas imtis grupuoti mitus apie ES blogį. Alvydas Jokubaitis nesename svarstyme „Europos Sąjunga kaip sausas vynas“ tvirtina, kad „savo dabartiniu pavidalu Europos Sąjunga yra gerais norais grindžiamas kelias į pragarą“, kritikuoja aklumą jos krizei ir sąmoningai provokuoja. Ši kritika nurodo į realias problemas ir išryškina realias grėsmes, tačiau negalima sutikti su grėsmių ir pačios ES vertinimais ir išeičių siūlymais.

Šiandien kalbant apie Europos Sąjungą, jos dabartį ir ateitį bei apie Lietuvos vietą joje, tenka atsakyti (reaguojant ir į profesoriaus išsakytas mintis) į klausimus: Ką Europos Sąjungai pavyko pasiekti? Ar Vidurio Europos Sąjunga būtų gera išeitis Lietuvai? Kuo Sąjunga svarbi Lietuvos valstybei?

Kad nenuvertintume to, ką turime, ir galiausiai neatsidurtume prie suskilusios geldos, būtina atsakyti į klausimą, ką Europos Sąjungai pavyko pasiekti ir kuo tai naudinga Lietuvai? ES biurokratijos, jos nelansktumo ir pasimetimo (migrantų) krizės akivaizdoje, jos negebėjimas greitai ir efektyviai spręsti problemas, yra teisinga. Į biurokratiją dažnai žiūrima kaip į kaltininką, kad Europos Sąjunga yra tapusi labiau teisine nei politine sąjunga. Tačiau iš tiesų biurokratijos sustiprėjimą galime vertinti kaip ES nepolitiškumo pasekmę, o ne priežastį.

Šiandien nėra būtinybės svarstyti, kaip kad prieškariu svarstė mūsų pirmtakai, kurios valstybės politinė (ir nacionalistinė) agresija mažiau pavojinga tautos išlikimui: Vokietijos, Rusijos ar Lenkijos. Niekas mums realiai negrasina, o valstybės suverenumas saugus kaip niekad.
Nerija Putinaitė

Tokios biurokratijos atsiradimas buvo užprogramuotas ES ištakų. Jose yra siekis suderinti kelių labai egoistiškai nusiteikusių nacionalinių valstybių interesus, atsveriant kiekvienos iš jų imeprialistinį norą dominuoti Europoje ir už jos ribų. ES ištakose nėra vien ekonominė sąjunga, kaip teigia profesorius A. Jokubaitis, įvardydamas, kad tai „sofistų, ekonomistų ir mugės komediantų kūrinys“. Tai yra ir taikos sąjunga, kurioje imperialistinės nacionalinės valstybės apsiriboja savo interesus ir atsisako politinėmis (taip pat – ir karo) priemonėmis kovoti dėl vienašališko dominavimo. Tai ES pavyko pasiekti. Tačiau to kaina yra ES trapumas. Sąjunga visą laiką balansuoja tarp racionalaus (ar net pragmatinio) siekio derinti interesus ir nacionalinei valstybei natūralaus politinio noro realizuoti vien savo interesus. Ji nesunkiai gali subyrėti tada, kai nacionalinių valstybių individualios pretenzijos nusvers bendrumo paieškas.

ES didesnis politizavimas gali išjudinti šį trapų balansą, nes daugiau politikos gali reikšti mažiau kompromisui reikalingo racionalumo. Didelė grupė naujų šalių narių iš buvusios SSRS įtakos zonos šį balansą išjudino. Jų nacionalinis įkarštis skatino atsiplėšti nuo sovietinio bloko, o įsijungimas į ES neišvengiamai reiškė bendros nacionalinio egoizmo temperatūros pakilimą. Kurį laiką tai nebuvo taip ryšku, nes ir šalys mažesnės nei ES senbuvės. Pastaruoju metu nacionalinių valstybių egoistinis interesas įgauna naujas formas.

Nesąžininga ES lyginti su SSRS. Ne vien teoriškai, bet ir praktiškai galime pasitraukti iš ES. Niekas mums nedraudžia Europoje ginti Ukrainos interesus, kalbėti apie savus nacionalinius interesus, kad ir kokie egoistiniai jie atrodytų ES senbuvėms.
Nerija Putinaitė

Profesorius A. Jokubaitis kritikuoja ES, kad ji nėra valstybė, nors tarsi ja apsimeta, tačiau ES ir nereiškia tokių pretenzijų. Europos Sąjungoje iš tiesų buvo svarstoma galimybė kurti bendrą europinę naciją, tam skirti įvairūs mobilumo projektai, kad ir tarp Lietuvos studentų gana populi ERASMUS programa. Prieš kelis metus imtasi naujos idėjos kurti bendrą Europai naratyvą, jos dabartinę tapatybę atremiant į Renesanso epochą. Vis dar sąlygiškai populiarios ir habermasiškos idėjos apie Europos pilietį ir tebeišlikę norai plėsti skirtingų šalių piliečių įsitraukimą į europinius procesus, tarsi peržengiant savo valstybės sienų ribas. Lietuvoje tą geriausiai atskleidžia nelietuvių ES šalių piliečių galimybė balsuoti savivaldos rinkimuose ir net patekti į savivaldybių tarybas. Tačiau pastaraisiais metais idėjos apie tai, kad Europa artimiausiais dešimtmečiais gali tapti valstybė, taip pat stipriai viduje konsoliduota kaip nacionalinė valstybė, nėra keliamos.

Vidurio Europos valstybės, tarp jų ir Lietuva, žengė į ES ne kaip į pseudo nacionalinę valstybę, o kaip į sąjungą, kuri yra taikos ir gerovės sąjunga. Tokioms šalims kaip Lietuva tai tikra laimė. Šiandien nėra būtinybės svarstyti, kaip kad prieškariu svarstė mūsų pirmtakai, kurios valstybės politinė (ir nacionalistinė) agresija mažiau pavojinga tautos išlikimui: Vokietijos, Rusijos ar Lenkijos. Niekas mums realiai negrasina, o valstybės suverenumas saugus kaip niekad.

Kuomet Lietuvoje pykstama ant ES, šis pyktis dažniausiai remiasi tuo, kad ES pilnai neatspindi Lietuvos nacionalinių interesų. Tačiau pamirštama, kad tokios šalys kaip Vokietija ar Prancūzija savo nacionalinius interesus yra apribojusios daug labiau. Jei norime, kad ES veiktų grynai pagal Lietuvos nacionalinį interesą, tai norime ne sąjungos ir federacijos, o Lietuvos imperijos. Nesąžininga ES lyginti su SSRS. Ne vien teoriškai, bet ir praktiškai galime pasitraukti iš ES. Niekas mums nedraudžia Europoje ginti Ukrainos interesus, kalbėti apie savus nacionalinius interesus, kad ir kokie egoistiniai jie atrodytų ES senbuvėms. Be Lietuvos dalyvavimo nepriimami jokie ES teisės aktai. SSRS Komunistų partijos svarbiausi sprendimai apsieidavo be Lietuvos atstovų dalyvavimo ir be galimybės juos paveikti. Nekalbant apie pasitraukimą iš šios federacijos pareikalavusį aukų.

Lietuvai įsijungimas į aplink Lenkiją formuojamą Vidurio Europos Sąjungą reikštų politinę katastrofą.
Nerija Putinaitė

ES išlikimas su stipria biurokratija, ar kokia kitokia, kuri formuosis bendrų debatų ir sprendimų pasekoje, yra Lietuvos gyvybinis interesas. ES formuoja unikalias sąlygas Lietuvos istorijoje, kuomet Lietuva kaip valstybė gali kurti gerovę, gana gerai apsaugota nuo artimesnių ir tolimesnių kaimynių nacionalistinio grobuoniškumo, o kontinentas – nuo karų.

Kitas klausimas, į kurį būtina atsakyti, yra, ar Vidurio Europos Sąjunga būtų gera išeitis Lietuvai? Profesorius A. Jokubaitis kaip receptą iš esamos ES krizės pateikia Lietuvai perspektyvą jungtis su kitomis Vidurio Europos šalimis, sudarant kažką panašaus į Vidurio Europos ES. Kas galėtų nuneigti, kad Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas galėtų būti glaudesnis. Tačiau idėja apie Vidurio Europos Sąjungą jau yra visai kitos plotmės dalykas. Apie specifinę bendrą Vidurio Europos patirtį yra kalbėjęs ne vienas istorikas ir kultūros tyrinėtojas. Vidurio Europos pilietinė ir istorinė patirtis realiai skiriasi nuo Vakarų Europos, net jei kai kada pateikiamas Vidurio Europos šalių kaip labiau besirūpinančių europinėmis vertybėmis nei vakarietiškos šalys vaizdas, ir būtų kiek perdėtas. Šios šalys žengė į ES galvodamos apie europietiškąją civilizaciją, ES siejo su savo politine ateitimi.

Kokių esama garantijų, kad Vidurio Europos sąjunga bus geresnė, neturės tų ydų, kurias turi Vakarų Europos inicijuota ES? Plika akimi matyti, kad dabartiniai raginimai kurti antrąją Europą kyla ne iš šalių pastangų riboti savo egoistinius siekius, o būtent kaip jų išraiška. Lenkija kaip nacionalinė valstybė, vedama jos dabartinio politinio elito, nori daryti didesnę įtaką Europos Sąjungai. Ji net viešai priešpriešina save Vokietijai. Didžiajai Britanijai traukiantis iš ES, Lenkija neabejotinai norėtų tapti „trečiąja“ svarbia šalimi ES. Panašių nacionalinių aspiracijų neabejotinai turi ir Vengrija. Esamoje Vidurio Europos Sąjungos idėjoje bei ją lydinčioje retorikoje labai stiprūs prieškario idėjų atgarsiai. Jozefas Pilsudskis turėjo idėją apie sąjungą „nuo jūros iki jūros“. Jis mėgino įsteigti stiprų valstybių bloką, kuris galėtų kariauti dviem frontais, pasipriešinti Vokietijai vakaruose ir bolševikinei Rusijai rytuose. Idėja vedė į sprendimus, kurie keliems dešimtmečiams, o gal net iki šiol, supriešino dvi artimas tautas, lietuvius ir lenkus. Šiandien mėginama įteigti, kad ES valdo Vokietija kaip šalis ir Merkel kaip asmuo. Kad ir kokią didelę įtaką Vokietija turėtų Europai, ji jokiu atžvilgiu nėra grėsmė Lietuvai ar kitoms Vidurio Europos šalims. Nėra jokio reikalo kastis apkasus ir atverti frontą.

Nebūdami ES nariai mes turėtume dar blogesnius politikus, daug mažiau paskatų siekti pažangos ir tvarkytis savo gyvenimą. ES mūsų valstybės ir administracinį gyvenimą laiko aukštesniame profesionalumo lygyje nei jis būtų natūraliai.
Nerija Putinaitė

Vidurio Europos sąjunga Lietuvai būtų daug prastesnė nei ES, nes šalys, kurios ją sudarytų, jau dabar labai aiškiai reiškia individualius nacionalinius interesus. Jos linkusios juos ginti tiesmukai ir neiti į jokius kompromisus, ką matome dabartinėje Vengrijoje ir Lenkijoje. Lietuva, negalėdama rungtis dydžiu ir svoriu, joje vaidintų vienos ar dviejų dominuojančių valstybių nebylios satelitės vaidmenį.

Vidurio Europos Sąjunga reikštų prieštaringų ir dėl nesuderinamų interesų nuolant konfliktuojačių šalių sambūrį, kurio atsiradimas dar labiau susilpnintų Europą. Lietuvos suverenumui tai būtų labai pavojinga. Silpnėtų saugumas, taip pat administracinio ir politinio, kurį šiandien garantuoja ES. Sakant dar griežčiau, Lietuvai įsijungimas į aplink Lenkiją formuojamą Vidurio Europos Sąjungą reikštų politinę katastrofą.

Trečias klausimas, į kurį verta atsakyti, ar ES silpnina šalių narių politinius gebėjimus, ir ar dėl jos veikimo lėkštėja politinis gyvenimas. A. Jokubaitis, turėdamas galvoje ES parlamentą, gana tiksliai nurodo, kad ten politikų veikla turi mažą įtaką Europos krypčiai. Kaip vieną iš išrašomų receptų ES ateičiai nurodo hipotetišką „gerą politiką“. Jei jis rastųsi (kas, kaip galima spėti, profesoriui nėra jokia reali galimybė), išspręstų ES ir nacionalines problemas.

Daugelis dalykų rodo, kad ES labiau stiprina nei silpnina Lietuvos politinius gebėjimus, o demokratijos krizė yra ne tiek Europos, kiek dabarties pasaulio reiškinys. Geresnių politikų laukimas ir su naujais politikais siejami lūkesčiai yra didelė Lietuvos ir veikiausiai, nemažos dalies Vidurio Europos šalių rykštė. Geresnių politikų ilgesys yra persmelkęs mūsų visuomenės politinį galvojimą. Prieš kiekvienus rinkimus atsiranda viena ar kelios neaiškios partijos, už kurias rinkėjai balsuoja kaip už katę maiše. Prieš šiuos rinkimus tai yra Valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir Antikorupcinės koalicijos partija. Partijos iškyla tarsi iš niekur, yra išrenkamos, nuvilia, galiausiai subliūkšta ir tampa marginalinėmis. Jaunose demokratijose partinė struktūra yra silpna, gyventojai beveik nedalyvauja partijų veikloje, nelinkę angažuotis ideologijoms ar vertybėms, ir yra labai palankūs naujų pranašų pasirodymams.

Lietuvoje šis svyravimas yra didžiulis. Net jei jis būdingas ir Vakarų Europos šalims, ten politinės naujienos iki pašaknų nepersmelkia valstybės aparato. Populizmo sustiprėjimas negrasina sugriauti valstybės struktūros ir pagrindo. Lietuvoje vertybiškai ir profesionaliai gana silpna biurokratija yra labai stipriai paveikiama politinių anomalijų. Juo labiau, kad yra vertybiškai ir profesionaliai gana silpna biurokratija, kurios veiklą kurio vieno ministro ar Vyriausybės atstovo politiko įnoriai gali kiaurai persmelkti. Mūsų valstybės politiniam ir administraciniam netvirtumui svarbiausia atrama yra ES ir jos biurokratinio aparato ir struktūrų stabilumas. Net politiniam gyvenimui kaip pavyzdys yra ES šalys ir net ta pati Briuselio biurokratija, kuri vadovaujasi gana aukštais profesionalumo standartais ir daro įtaką bent daliai lietuviškosios administracijos ir politikams.

Galima paminėti ir ES struktūrinės paramos taisykles, kurios kelia aukštus skaidrumo reikalavimus, net jei jie kai kada pažeidžiami ir apeinami. ES viduje matuojama gerovė, skidrumas, pilietiškumas, šalys lyginamos tarpusavyje. Jei net vien noras nebūti blogiausiais skatina politikus šį tą nuveikti, tai veda valstybę į didesnį gėrį. Nebūdami ES nariai mes turėtume dar blogesnius politikus, daug mažiau paskatų siekti pažangos ir tvarkytis savo gyvenimą. ES mūsų valstybės ir administracinį gyvenimą laiko aukštesniame profesionalumo lygyje nei jis būtų natūraliai.

ES yra patekusi į krizę, tačiau ji yra vienintelė gera alternatyva Lietuvai. Profesorius Jokubaitis, kritikuodamas ES nepateikia jokių alternatyvų, kurios būtų naudingesnės Lietuvai nei ES. Dėl ES Lietuva yra saugesnė, apsaugota nuo didesnių šalių nacionalistinių užmačių, ji skatina profesionalėti Lietuvos biurokratiją ir politiką. ES krizinė situacija meta iššūkį Lietuvai daryti viską, kad ES išliktų, solidarizuotis su taip pat Europos ateitį matančiomis kitomis šalimis ir nepasiduoti laikinoms vilionėms, kurios bendrą Europą silpnintų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Ekspertas apie Rusijos kariuomenę: net sovietmečiu taip nebūdavo (86)

Pastarųjų dvidešimties metų Rusijos tiriamosios žurnalistikos atstovai Andrejus Soldatovas ir...

Finale dominavę Ispanijos krepšininkai susigrąžino pasaulio čempionų titulą MVP – Ricky Rubio (249)

Pasaulio krepšinio čempionatas Kinijoje pasiekė finišo tiesiąją. Lemiamamą pirmenybių...

Rimvydas Valatka. Pinigų nėra, pinigų yra – anekdotas apie mus ir juos (47)

Karbauskio kurpta naujoji Seimo dauguma užsilenkė taip greit, kad nespėjo nuversti nė...

Prie Klaipėdos apvirto jachta: vienas žmogus nuskendo, dar vieno ieškoma (5)

Rugsėjo 15 d., 18.17 val., Bendrajame pagalbos centre skubiosios pagalbos tarnybų telefono numeriu...

Užkalnis Italijoje: „Michelin“ gidas, šimtai eurų vakarienei ir graužiami kaulai (54)

Klausykit, kaip man nepasisekė: ir į Ameriką šį rudenį neišskridome dėl jaunesnės šunelės...

Rimas Šapauskas

Rimas ir kunigas. Pokalbis su Broliu Astijumi

Iš kur kyla gandai, stereotipai ir nesusikalbėjimas? Dažniausiai – iš nežinojimo. Ar tikrai...

Lietuviai laužo tylos įžadus, tačiau apie šitą ligą kalbėti vengia iki šiol: kartais šalia tokio žmogaus yra pragaras (167)

Nors apie ženklus, kurie gali padėti suprasti, jog žmogus išgyvena emocinę krizę ir galvoja apie...

Išskirtiniu trofėjumi pasipuošęs ispanų puolėjas nusilenkė rinktinės veteranams: jie yra gimę laimėti (1)

Solidžiai pasaulio čempionato finale pasirodęs bei planetos pirmenybių aukso medalį iškovojęs...

Senovės babiloniečių sumanymas virto verslu: nieko bendro su mokslu neturinti astrologija krauna milijardus (7)

Nors horoskopai egzistuoja tūkstančius metų, astrologija nuo mokslo atskirta XVII a., o dabar...