Visai neseniai tiek prezidentė, tiek kariuomenės vadas viešai pareiškė, kad antrą kartą klaidos nedarysime. Jei reikės – „šausime“.
Kad nekiltų abejonių, jog tikrai „šausime“, pastaruoju metu žiniasklaidoje dažnai matome vaizdus kaip Lietuvos kariai treniruojasi šaudyti artilerijos pabūklais, kulkosvaidžiais, manevruoja visureigiais ir taip toliau. Išties džiugu matyti, kad turime jėgą, kuri pasiryžusi mus ginti. Tačiau bėda ta, kad karas jau vyksta, o turimi ginklai šiame kare – visiškai beverčiai.
Informacinio karo patrankos Lietuvoje griaudžia jau seniai – ar tik ne nuo Pakso prezidentinės epopėjos laikų. Ypač stiprias atakas mūsų šalis patyrė 2008 m. Rusijos invazijos į Gruziją ir 2010–2011 m. įvykių Libijoje metu.
Tačiau valdžios žmonės ir atsakingi pareigūnai atkakliai stengėsi to nepastebėti. Ir tik praeitais metais, kai Rusija vėl sustiprino puolimą Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, prezidentė pagaliau pripažino, kad toks karas vyksta. Po jos pareiškimo įvyko tam tikras persilaužimas, tačiau akivaizdu, kad ir toliau šiai grėsmei skiriama gerokai per mažai dėmesio.
Akivaizdu, kad realios grėsmės akivaizdoje yra reikalingas veiksmingas atkirtis šiame fronte, kuriame priešas pasistūmėjo jau labai toli. Reikalingi įstatymai leidžiantys greitai ir efektyviai sustabdyti priešo propagandos srautą, reikalingos ir priemonės, kurios leistų pateikti objektyvią informaciją visiems gyventojų sluoksniams.
Internetu kasdien besinaudojanti visuomenės dalis turi didesnę galimybę susipažinti su įvairiomis nuomonėmis ir požiūriais. Tačiau tie, kuriems pagrindiniais žinių šaltiniais išlieka televizija ir laikraščiai, turi itin menką pasirinkimą. Visuomeninis transliuotojas čia dirba labai teisingą ir reikalingą darbą, tačiau to nepakanka, nes rusiškos propagandos lavinoje tie geri darbai greitai paskęsta.
Reikalingos specialios laidos, laikraščių ir žurnalų priedai, o gal net ir atskiri leidiniai bei TV kanalai, kurie pateiktų objektyvią informaciją ir kalbėtų tiems visuomenės sluoksniams suprantama kalba.
Tik taip galėtume duoti tinkamą atsaką priešui, kuris dabar siautėja nesutikdamas beveik jokio pasipriešinimo. Tai ginklai, ne mažiau, o gal net ir labiau svarbūs už patrankas ir kulkosvaidžius.
Deja, bet bent jau artimiausiu metu yra nerealu tikėtis, kad valdžia įtrauktų šiuos ginklus į šalies gynybos arsenalą. Pasiteisinimai tikriausiai būtų banalūs ir ne kartą girdėti: nėra lėšų, nėra tai reglamentuojančių įstatymų. Bet svarbiausia priežastis – politinės valios trūkumas išplaukiantis iš vis dar nepakankamo grėsmės įvertinimo.
Ta grėsmė tinkamai įvertinta turbūt bus tik tada, kai Šalčininkų centre barikadų mūšiuose Molotovo kokteiliais švaistysis lenkai ir tautininkai, o jų tramdyti skubės savigynos būriai iš Rusijos ir Baltarusijos, žemės nuo užsieniečių gelbėtojai šturmuos Seimą, o pacifistai ir žalieji blokuos Lietuvos kariuomenės dalinius.
Į ką tuomet šaudys mūsų artileristai, ką atakuos NATO naikintuvai?
