„Jeigu sūnus serga, tam yra ligoninė, slaugos namai, kitos atitinkamos įstaigos, kur tokie yra prižiūrimi ir nekelia grėsmės kitiems. Sūnus yra jos kaltė – girto darymo. Daug tokių turi būti uždaryti Rokiškyje, Švėkšnoje, Vasaros gatvėje“.
© DELFI / Kiril Čachovskij

Tai yra tik vienas anoniminis komentaras iš tūkstančių, kurių susilaukė straipsniai apie Loretos Graužinienės sūnaus dingimą. Tačiau šiame komentare yra labai aiškiai išreikštos pakankamai didelės visuomenės dalies nuostatos dėl psichikos problemų turinčių asmenų. 

Manau, kad prieš priimant Lietuvą į Europos Sąjungą, pirmiausia reikėjo padaryti apklausą, kaip čia vertinami neįgalūs žmonės, ypač, turintys psichikos sutrikimų. Šio negatyvaus vertinimo mums atsisakyti yra žymiai sunkiau, negu kad atitikti visus penkis mastrichtus kartu sudėjus. Pinigus galima suskaičiuoti, tačiau kaip išmatuoti žmonių piktumą ir tamsumą?

Nuo dievinimo iki sunaikinimo

Psichiškai ar fiziškai neįgalūs žmonės nevienodai buvo vertinami visais laikais. Įdomu tai, kad tas vertinimas buvo žymiai pozityvesnis ir supratingesnis „mažiau apsišvietusiose“, mūsų vertinimu, visuomenėse. Senovės Graikijos Delfų šventykloje orakulai turėjo pasižymėti kitokiomis psichofizinėmis savybėmis – matyti ir girdėti tai, ko nemato kiti. Jei tie gebėjimai nepasireikšdavo reikiamu momentu, buvo sukeliami dirbtinai – kramtant lauro lapus, smilkant svaigiuosius garus. Jų ligoniais niekas nevadino, o prilygino šventiesiems, taip vertindami tą savybę, kurios dauguma neturi. Kitaip sakant, pripažino, kad negali vadinti kito žmogaus ligoniu, vien todėl, kad jo patirtys tau asmeniškai nepažįstamos.

Senovės Graikija siūlė ir kitą variantą – Spartos tradicija pasiųsdavo į prarają gimusį ligotą ar silpną kūdikį.

Panašią rusišką ruletę žaidžiame ir mes: jeigu vyresnė nei 36 metų moteris laukiasi kūdikio, atliekamas tyrimas, leidžiantis nustatyti, ar kūdikiui negresia įgimta liga. Gavus teigiamą atsakymą (jis nėra šimtaprocentinis), moteris sprendžia – ar nutraukti nėštumą ar ne. Žinau moterų, kurios ryžosi gimdyti, net ir gavusios teigiamą atsakymą – ir kūdikiai buvo sveiki, pažįstu ir mamų, kurios sąmoningai pasirinko auginti nesveiką vaiką, nes žudyti jo nekilo ranka. 

Ubagas, prieš šimtą metų Lietuvoje sėdintis prie bažnyčios ar einantis per kaimą, būdavo bendruomenės šelpiamas ir išlaikomas. Bendruomenės nuostatas ugdė bažnyčia, matanti tokiame žmoguje palaimintą Dievo paukštį, likimo atpalaiduotą nuo žemiškųjų rūpesčių, kartu per savo kančią pakylantį arčiausiai dangaus. Todėl jo maldos itin vertinamos, tikint, kad jos pasiekia reikiamą ausį. Juk Kristus yra pasakęs: „Ką padarysite mažiausiems mūsų broliams, man padarysite“.

Panašią rusišką ruletę žaidžiame ir mes: jeigu vyresnė nei 36 metų moteris laukiasi kūdikio, atliekamas tyrimas, leidžiantis nustatyti, ar kūdikiui negresia įgimta liga. Gavus teigiamą atsakymą (jis nėra šimtaprocentinis), moteris sprendžia – ar nutraukti nėštumą ar ne. Žinau moterų, kurios ryžosi gimdyti, net ir gavusios teigiamą atsakymą – ir kūdikiai buvo sveiki, pažįstu ir mamų, kurios sąmoningai pasirinko auginti nesveiką vaiką, nes žudyti jo nekilo ranka.
N. Aukštaitytė-Puteikienė

Ką veiks daunai prestižinių valstybių klube?

Gyvename visuomenėje, kur klesti kūno ir pinigų kultas. Jis palaikomas ne tik spalvingų žurnalų, bet ir savivaldybių ar aukštesniais lygmenimis: tokie miestai, kaip Klaipėda, į kuriuos atplaukia dideli laivai su baltais ir spalvotais žmonėmis, vaizduodami rojų žemėje, priima potvarkius išvyti valkatas. Bent iš centro. Apskritai „humanistinė“ Klaipėdos logika mane stebina kasmet: pernai, siekiant sumažinti žūstančiųjų perėjose skaičių, buvo nuspręsta panaikinti ... dalį perėjų. 

Sovietinėje visuomenėje, statydami šviesų rytojų, taip pat bandėme maskuoti tikrovę: visi neįgalūs buvo „padėti“ į vietą – nematėme gatvėse nei suaugusių autistų ar turinčių Dauno sindromą. Jie gyveno uždaryti specialiose įstaigose ir neturėjo jokių teisių. Įstojus į prestižinių valstybių klubą (tai, prieš įsivedant eurą, kartojama kasdieną iš televizijos ekranų), laikas keisti mąstymo stereotipus ir susitaikyti ne tik su privalomais žaisliukais kiaulėms, kad joms nebūtų nuobodu laukti skerdimo dienos, bet ir tuo, kad esama visokių žmonių, sergančių visokiomis ligomis.

Su tuo, kad nesveiki vaikai gimsta ir labai gražiose, mylinčiose šeimose, pagaliau su tuo, kad nei vienas nesame apsidraudę nuo dūžtančio virš galvos stogelio, insulto ar senatvinio marazmo. Ir kad nesveikas vaikas ar vėžys nėra atpildas už neteisingas mintis. Kad psichikos liga yra tokia pati kaip ir visos kitos, atsirandanti todėl, kad fiziškai sutrinka vieno iš organų veikla. Gali skrandis per mažai ar per daug sulčių gaminti, gali smegenyse gamintis per daug ar per mažai seratonino – džiaugsmo hormono. Todėl nugrimztama į gilią depresiją. Dėl kurios asmuo nėra kaltas. 

Mums visiems lengviau suvokti ir suprasti žmogų, turintį fizinę negalią. Tačiau apie proto ar psichikos negalią dar sklando daugybė mitų. Europoje ar Amerikoje, kur nesibijoma kitoniškumo, yra kavinių , kuriose kavą jums atneš turintis Dauno sindromą žmogus. Ar mes jau pasiruošę tokiai kavai? Ar pasiruošusi valstybė sudaryti galimybes tokiems žmonėms gyventi orų ir visavertį gyvenimą? 

Ar turi neįgalusis teisę į seksą?

Lietuvoje šeimos, kurių vaikai turi autizmo problemų, iš paskutiniųjų bando pačios kurti jau pilnamečiu tapusiam vaikui iliuzinį pasaulio modelį, kuriame jis yra reikalingas kitiems. Viena mama susitarė su kolegijos darbuotojomis, kad porą kartų per savaitę jos sūnus atvyks ir gaus tam tikrų užduočių. Todėl sūnus oriai gali visiems sakyti, kad mokosi kolegijoje. Kita mama yra sutarusi su draugais, kad jos pilnametis vaikas ateis ir išsiurbs kambarius, palaistys gėles ir išneš šiukšles. Už tai jis gauna atlygį. Ir jaučiasi lygus su mumis. Ir nejaučia pykčio visuomenei, kuri jį atstūmė. Ir agresijos.

Suaugęs žmogus, nežiūrint į tai, ar jis įgalus ar neįgalus, nori ir turi teisę gyventi savarankišką gyvenimą: kaip peliukai gyvena kiekvienas savo urvelyje, taip ir kiekvienas neįgalusis nori turėti savo asmeninę erdvę. Tokią galimybę suteikia savarankiško gyvenimo namai. Jų yra jau 12 Lietuvoje, tačiau jie vis dar labiau primena senelių namus, pastatytus atokiau nuo gyvenamųjų rajonų. Tuo tarpu Skandinavijos šalyse tokią funkciją atlieka nedideli butai daugiabutyje, kur aplink gyvena sveiki kaimynai, tačiau pirmame aukšte yra sutelkta specialistų komanda, kuri padeda esant reikalui. O reikalų būna visokių: užtikrinama net teisę į seksualinį gyvenimą, iškviečiant legalias šios srities specialistes. 


Tarp antropologijos ir prostitucijos

Nesvaikim, tarsite Jūs man. Pasidžiaukime bent tuo, kad prakilnūs Seimo nariai gali naudotis tokiomis teisėmis, laisvalaikį leisdami su studentėmis padėjėjomis-savanorėmis. Antropologiją studijuojančių padėjėjų kompetencijos, organizuojant pagalbą vyresnio amžiaus, sėdimą darbą dirbantiems vyrams, neabejotinos. Tik kyla klausimas, ar tikrai nesinaudoja toks Seimo narys rinkėjų jam suteiktomis teisėmis grynai asmeniniams tikslams siekti? Ar tikrai ta padėjėja jam padeda spręsti nacionalinio saugumo, o ne kitus klausimus? 

Tokiame kontekste nematau nieko smerktino, kad Seimo pirmininkė buvo įdarbinusi savo sūnų kanceliarijoje dirbti techninį darbą. Ji suteikė neįgaliam žmogui galimybę jaustis tokiu pat kaip mes. Juolab, kad jam pakako sveikatos tas funkcijas atlikti. Nematau nieko smerktino, kad jam dingus, paieškai buvo naudojamas net sraigtasparnis. Siūlau šią praktiką paimti kaip pavyzdinę ir atitinkamoms institucijoms taip elgtis kiekvienu atveju. Tikiu, kad artimiesiems turi užtekti proto įvertinti situaciją – juk šiuo atveju akivaizdu, kad kilo pavojus gyvybei, nes žmogus nelabai susivokė, kur einąs. 

Spąstai mamai

Loreta Graužinienė, kaip mama, įkliuvo į valstybes jai paspęstas pinkles: ji tik stengėsi duoti savo vaikui tai, ką jam skolinga valstybė – orų savarankišką gyvenimą. 

Šios situacijos komentaruose atsiskleidė dar viena stereotipinė visuomenės nuostata: turi vaiką su problemomis – nedrįsk daryti jokios karjeros, virsk to vaiko rankomis, akimis ir kojomis. Komentatoriai pasmerkė Seimo pirmininkę, esą ji vaiką iškeitė į darbą.

Delfinų terapijos projekte, bendraudama su daugybe šeimų, turinčių neįgalius vaikus, mačiau, kaip mamos, atsisakiusios savęs, gyvenančios vaiko gyvenimą, kenčia: jos praranda bet kokią asmeninės savirealizacijos galimybę, tiesiog sunaikina visas savo svajones. Labai dažnai tokia šeima pasmerkta išsiskyrimui, nes vyras lieka joje tik duonpelnys. O tos mamos, kurios sugebėjo išlaikyti savo gyvenimą – profesinę karjerą, pomėgius, draugus – gebėjo duoti daugiau ir šeimai, ir vaikui. Tikrai mačiau šeimų, gebančių sukurti laimę ir auginant kitokį vaiką. Net ir gaunant minimalų valstybės ir bendrapiliečių supratimą ir paramą. 

Nuo psichikos sutrikimų kenčia kas ketvirtas

Pasaulio Sveikatos organizacijos duomenimis, kas ketvirtas europietis kenčia nuo depresijos ir nerimo sutrikimo. Lietuvoje tokių kankinių dar daugiau, nes valstybė nesugeba ir net nebando jiems padėti. Įstatymai, skatinantys įsigyti paslaugas iš neįgaliųjų įmonių, egzistuoja tik popieriuje, Europos lėšos švaistomos beprasmėms kampanijoms: ką gali klipas, kuriame sakoma „Nebijok atsisukusio varžtelio“? Pagal minties absurdiškumą prilygsta Zigmanto Balčyčio darbo paieškų klipui.

isuomenės nuomonė turi būti formuojama, paraleliai vykdant realias neįgaliųjų įdarbinimo programas. Prieš porą metų darbo rinkos centre mačiau neįgaliesiems siūlomą depiliatoriaus profesijos programą. Įdomu, kokią negalią turintis žmogus galėtų užsiimti šią veikla?

Tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje viešojo sektoriaus įmonės, kuriose dirba daugiau nei 20 darbuotojų, įstatymiškai privalo įdarbinti 3 procentus neįgaliųjų. Seime dirba apie tūkstantis darbuotojų (neskaičiuojant Seimo narių). Taikant britišką tvarką, bent 30 iš jų galėtų būti neįgalūs. Ir tada niekam nekiltų pasipiktinimo dėl Seimo pirmininkės sūnaus, pusę darbo dienos skanuojančio dokumentus.

Ko negali Anušauskas?

Norėčiau įkvėpti Loretą Graužinienę, turinčią skaudžią mamos, auginančios kiek kitokį vaiką, patirtį, pasirėmus į ją, būti visų tokių mamų atstove: keisti situaciją valstybėje, inicijuoti įstatymus, leidžiančius oriai sirgti bet kokia liga, ginti teisę ne tik gauti neįgalumo pašalpą, bet ir būti naudingu visuomenei. Taip Seimo pirmininkė labiausiai pažeidžiamą savo gyvenimo pusę pavers stiprybe.
Toks šiuo atveju yra moralinis skirtumas tarp Loretos Graužinienės ir nacionalinio saugumo komiteto nario, konservatoriaus Arvydo Anušausko. Jam savo silpnybę – meilę į dukras tinkančiai merginai – stiprybe paversti neįmanoma.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Dar neregėtas naujos kartos nusikaltėlių žiaurumas: po kraują stingdančios egzekucijos – slaptos laidotuvės (107)

Prieš mirtį ypatingai dideles kančias patyręs 39 metų Vilniaus rajono gyventojas neturėjo jokių...

Dėl meilės išvyko į JAV, tačiau pateko į kalėjimą: jie negalėjo patikėti, kad europietė pasirinko tokį kelią (61)

Dabar Aušra Kazlauskienė – sėkminga verslininkė, mylima žmona ir dviejų nuostabių vaikų...

Populiarėja vardiniai automobilio numeriai: kiek kainuoja, kas užsako ir ko negalima užrašyti (77)

Lietuvoje automobiliams, motociklams ir priekaboms nuo 2001 m. galima įsigyti vardinius transporto...

Kokiais lėktuvais skraidysime po 10 ar 20 metų (34)

Nors aviacijos entuziastai svajoja apie danguje dominuosiančius viršgarsinius, bepiločius ar...

Sveikosios čija sėklos turi ir šalutinį poveikį – kai kuriems net mirtiną (23)

Ispaninio šalavijo sėklos, liaudyje dar vadinamos „ čija “ (angl. chia), yra ypač maistingas...

Vokietijoje renkamas parlamentas (40)

Rugsėjo 24 dieną, sekmadienį, Vokietijoje vyksta rinkimai į parlamentą. Ir nors šiuose...

Pasaulio vietos, kurios neslepia priešiškumo turistams (57)

Kaip keliautojai mes mėgstame manyti, kad visas pasaulis yra mums po kojomis, kad yra daugybė...

Keisčiausios garsenybių grožio procedūrų: nuo lakštingalų mėšlo iki kraujo nuleidimo (2)

Nuolat girdime ir skaitome, kaip garsenybės išleidžia daugybę pinigų įvairioms grožio...

Miegamojo paslaptys: kiek dažniausiai trunka meilės žaidimai? (74)

Būgštaujate, kad jūsų naktiniai išdykavimai lovoje nėra pakankamai ilgi? Dauguma porų tai daro...

Orai: mėgausimės šiltais ir sausais orais (7)

Artimiausiomis dienomis išvengsime lietaus, vyraus gana šilti orai . Taip LRT RADIJUI sako...