D.Grybauskaitė neparodė jokių Lietuvos politikams būdingų įgeidžių ar kaprizų ir tyliai atsikraustė į pagal Laimos Paksienės pageidavimus suremontuotą rezidenciją. Ji išsivertė su kuklia inauguracija, savo komandos nepalepino premijomis ir, atsisakydama automobilio su švyturėliais bei pirmenybės teisės eisme, davė suprasti, kad, nors ir tapusi prezidente, ji ir toliau liko eilinė Lietuvos pilietė, savo teisėmis ne lygesnė už kitus.
Visais šiais veiksmais prezidentė iš karto kilstelėjo Lietuvos politikos moralinius standartus. Akivaizdu, kad ji ir toliau sieks juos kurti ir mūsų šalies gyvenime daug ką pakeis. Grybauskaitė išsireikalaus iš vyriausybės reikalingų reformų, pakels tarptautinį Lietuvos prestižą, o svarbiausia – grąžins jos žmonėms tikėjimą savo šalimi ir suteiks jai ateities viziją.
Vis dėlto, prezidentei Daliai Grybauskaitei reikėtų išmokti daugiau nuolankumo. Tiek prieš rinkimus, tiek ir po jų jos interviu ir pasisakymuose ne kartą praslydo jos arogancija ar išsprūdo tikėjimas savo pranašumu ir viršenybės prieš kitus jausmas. Tai ir pernelyg griežti pasisakymai bei bauginimai ekonomine krize, jos netiesioginis savęs lyginimas su Vinstonu Čerčiliu, taip pat itin keistai jos inauguracinėje kalboje nuskambėjęs tvirtinimas, kad tuščia kritika gali net sugriauti valstybę.
Be to, D.Grybauskaitės demonstruojamas didelis pasitikėjimas savimi, griežtas vadovavimo stilius, reiklumas ir noras viską kontroliuoti išduoda, kad galbūt psichologinio pasitikėjimo savimi jai ir trūksta, nes savimi pasitikinčiam žmogui nėra jokios būtinybės pabrėžti savo privalumų. Tai, kad prezidentė pasirinko mažai visuomenei žinomus patarėjus taip pat atskleidžia jos norą viską kontroliuoti.
Žinoma, ji jau seniai visai Lietuvai yra įrodžiusi, kad yra ypatingai atsakinga politikė, tačiau viena prezidentė visko nepadarys. Ji turės ne tik vadovauti, bet ir dirbti su žmonėmis, ieškant tinkamiausių Lietuvos sąlygomis sprendimų. Čia jai reikės tiek jos komandos paramos ir patarimų, tiek nuolatinio bendradarbiavimo ir derėjimosi su vyriausybe, Seimu, nevyriausybinėmis organizacijomis ir visuomene.
Tačiau prezidentė turi būti atsargesnė ir lankstesnė. Ji privalo apsišarvuoti kantrybe, bendraudama su visais „nešauniais“ Lietuvos politikais, labiau pasverti savo žodžius ir susilaikyti nuo nebūtinų aštrių replikų.
Dalia Grybauskaitė taip pat turėtų būti aiškesnė ir objektyvesnė vertybiniu požiūriu. Tai, kad naujos prezidentės inauguracija prasidėjo kardinolo Audrio Bačkio kalba, taip pat, tai kad ji visiškai nekritikavo atsistatydinusio ministro Rimanto Dagio už jo ypatingai ultrakonservatyvią laikyseną, rodo, kad D.Grybauskaitė greičiausiai bus linkusi palaikyti konservatyvesnės Lietuvos visuomenės vertybes.
Prezidentė išreiškė principinę poziciją dėl Nepilnamečių apsaugos įstatymo, taip pat kritikuodama jį už jo homofobiškumą, tačiau prieš rinkimus jos pozicija gėjų atžvilgiu nebuvo tokia aiški. Į klausimą apie jos seksualinę orientaciją D.Grybauskaitė visuomenei labai aiškiai pasakė nesanti lesbietė. Tačiau tada daugiau ji nieko ir nepasakė, taip prarasdama puikią galimybę išsakyti savo poziciją žmogaus teisių Lietuvoje atžvilgiu. Galbūt prieš rinkimus ji nenorėjo rizikuoti, bet iš jos buvo galima tikėtis ir daugiau drąsos.
Nors Daliai Grybauskaitei dar trūksta politinio subtilumo, išsakant savo poziciją įvairiais klausimais, ji neabejotinai bus žymiai geresnė prezidentė nei Algirdas Brazauskas ar Valdas Adamkus tiek namuose Lietuvoje, tiek užsienyje. Įtakingiausias pokomunistinės Lietuvos politikas Brazauskas per daug įžūliai buvo įsitikinęs savo nuopelnais. Adamkus susikūrė moralinio autoriteto įvaizdį, tačiau neretai jo pozicija buvo daugiau nei morališkai dviprasmiška.
Tuo tarpu D.Grybauskaitė yra žmogus, kuris turi sąžinės ir valios pakeisti Lietuvoje dalykus į geresnę pusę. Ir ji neturi materialinių interesų, užimdama prezidentės pareigas. Lietuva jau senokai neturėjo tokių politinių lyderių. Tačiau šiek tiek daugiau romumo tik pelnytų prezidentei dar daugiau pagarbos.