Tiems, kam vis dar neaišku, ar nežlugs dabartinė Vyriausybė, galima atsakyti jau dabar – jos stabilumui niekas negresia. Sykiu negresia (šį žodį galima rašyti ir kabutėse) ir jokių ryškesnių pokyčių tikimybė.
Žinoma, šie teiginiai gali atrodyti laužti iš piršto, ypač turint omenyje, kad dabartiniai valdantieji yra rekordiškai nepopuliarūs, maža to, bent jau analizuojant oficialius skaičius, nuolat laviruoja ant mažumos Vyriausybės slenksčio, o šalies ekonomikoje, anot ekspertų, nors ir nelabai ryškiai, tačiau jau galima stebėti šiokius tokius atgijimo ženklus. Ir vis dėlto, nors metas, atrodytų, palankus, oficialiai opozicijai priklausantys politikai, ką patvirtina ir jie patys, neplanuoja nieko keisti. Tiesa, vienos didesnės opozicinės frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūnas Valentinas Mazuronis, tarsi iššokdamas iš bendro choro, žadėjo imti valdžią į savo rankas vos tik pasitaikys galimybė. Kita vertus, tenka pripažinti, jog tokios kalbos tėra šios partijos vizitinė kortelė (kada to nebuvo žadama?), kuri nėra reikalinga net pačiai opozicijai. Vadinasi, galimybė taip ir nepasitaikys.
Vis dėlto aiškiai regimas vadinamosios opozicijos („vadinamosios”, kadangi ji kur kas daugiau tariama nei reali) susiskaldymas nėra esminė problema. Atvirkščiai, nepalyginti blogiau yra tai (ir blogiau ne tiek opozicijai, o apskritai politikai ir valstybei), kad neegzistuoja jokia kita, išskyrus neoliberaliąją, šalies raidos vizija. Retsykiais pasigirstančios kalbos apie alternatyvios Vyriausybės alternatyvią programą, įvertinant tą faktą, jog noras ją įgyvendinti anaiptol nėra didelis (o tiksliau jo visai nėra), tik patvirtina, kad šioji programa tėra akių dūmimas, siekiant sukurti politikos kaip „alternatyvų meno” įvaizdį. Sykiu taip formuojamas ir sėkmingai veikiančios demokratijos vaizdinys.
Vis dėlto įdėmiau žvelgiant į besiklostančią situaciją nesunku pastebėti, kad tariamoji opozicija ir pozicija neturi skirtingų ideologinių krūvių. Partijų ideologinis beveidiškumas, pasireiškiantis visišku abejingumu ideologinėms nuostatoms tiek teorinės, tiek ir praktinės veiklos plotmėse, radikalus politinio mąstymo ekonomizavimas (vien ko vertas į opozicijos lyderio postą taikančio Algirdo Butkevičiaus teiginys, jog jis labiau ,,ūkininkas” nei politikas), faktinis vienos – radikalios laisvosios rinkos ideologijos – monopolis viešajame ir politiniame gyvenime, žymimas ne tik ideologinių ginčų stokos bei ideologinių principų reikšmės praktinei politikai išnykimo, bet ir atviro ideologijos reikšmės menkinimo viešosiose diskusijose politinio ir valstybinio gyvenimo klausimais, tik patvirtina tą faktą, kad sąvokos „pozicija” ir „opozicija” iš esmės tebėra likusios kaip demokratijos iliuziją produkuojantys ir savotišką opiumą liaudžiai teikiantys terminai. Tikrosios savo funkcijos jos, deja, neatlieka.
Turint tai omenyje, tenka konstatuoti, kad Lietuvos politikoje trūksta iš esmės vienintelio, tačiau svarbiausio dalyko – tai yra pačios politikos. Likus tik neoliberaliajam administravimui, tikėtis kokių nors pokyčių tiesiog neverta, nepaisant to, kas būtų valdžioje.
Ir nors politikos nyksmas anaiptol nėra tik Lietuvos problema, vis dėlto lokalios pastangos griauti politikos likučius yra itin akivaizdžiai pastebimos ir čia.