Ką tik prisiekusi Vyriausybė, priešingai nei ankstesnioji, yra daug mažiau ideologiškai vienalytė, neturi aiškios lyderystės ir valstybės vadovo paramos. Pažymėtina, kad net ir turėdama visas šias savybes, A.Kubiliaus Vyriausybė ne kartą artėjo prie žlugimo ribos (paskutinį kartą šių metų kovą).
A.Butkevičiaus vadovaujamos Vyriausybės žlugimas menkai priklauso nuo to, kiek efektyviai ji veiks. Neefektyvus veikimas gali lemti, kad ji žlugs 2014 m. pradžioje, ypač efektyvus veikimas ir aukštas populiarumas reikštų, kad Vyriausybė, tikėtina, keisis 2014 m. antrojoje pusėje.
Vyriausybės stabilumą remiantis Vidurio ir Rytų Europos vyriausybių stabilumo analize pirmiausia lemia koalicijos stabilumas, ministro pirmininko partijos statusas joje ir paties ministro pirmininko statusas jo paties partijoje. Kalbant apie koalicijos stabilumą – stabiliomis koalicijomis laikomos tik tokios koalicijos, kuriose yra aiški koalicijos ašis – partija arba jų blokas turintis daugiau nei ½ vietų sudarytoje koalicijoje.
Jei 2008 m. sudarytoje koalicijoje konservatoriai turėjo 55% vietų, tai socialdemokratai 2012 m. teturi 44%. Be to, Liberalų sąjūdis faktiškai buvo konservatorių satelitas, atsisakantis sudaryti koaliciją su kitomis partijomis, taip suformuojant net 69% daugumą turintį bloką, o dabartinėje vyriausybėje visos partijos yra savarankiškos, nesudarančios vieningo bloko.
Kol kas, Prezidentės pastangomis, Darbo partijos pavertimas „atstumtąja“, skatina partijos tapimą socialdemokratų „satelitu“ ir bloko formavimąsi koalicijoje, taip pat didina koalicijos stabilumą. Tačiau pasikeitus Darbo partijos statusui (pavyzdžiui, jai palankiam kandidatui 2014 m. laimėjus Prezidento rinkimus ar pasibaigus (nesvarbu kaip) „juodosios buhalterijos“ bylai), tikėtina, kad satelito vaidmuo Darbo partijos nebetenkintų.
Dideliu socialdemokratų laimėjimu galima laikyti 7 ministrų portfelių užsitikrinimą Vyriausybėje. Formaliai Vyriausybė galėtų išlikti net pasitraukus visiems koalicijos partneriams, jei socialdemokratai sugebėtų užsitikrinti Seimo paramą. Toks portfelių pasiskirstymas stiprina Ministro Pirmininko pozicijas ir Vyriausybės stabilumą.
Tačiau dar viena Vyriausybės stabilumo sąlyga, kad Ministras Pirmininkas turi būti neginčijamas savos partijos lyderis, šiuo metu nėra aiškiai įvykdyta. Kol kas A.Butkevičius pademonstravo lyderystei būtinas savybes, bet ar jis taps neginčijamu partijos lyderiu, lems Prezidento rinkimai, kurie vyks 2014 m.
Būtent su jais ir siečiau ką tik suformuotos Vyriausybės gyvavimo pabaigą. Jei 2013 m. Vyriausybės stabilumą palaikys Prezidentės noras (o jis dar abejotinas) išsaugoti stabilumo iliuziją pirmininkaujant Europos Sąjungos Tarybai, tai 2014 m. tokio poreikio nebeliks. Vyriausybei nepasiekus gerų rezultatų pirmininkaujant arba smukus jos populiarumui, Prezidentei susidarytų galimybė 2014 m. pradžioje pareikšti, kad Vyriausybė prastai dirbo ir pareikšti nepasitikėjimą ja.
Net ir parlamentui remiant Vyriausybę tai suduotų smūgį jos reitingams ir leistų Daliai Grybauskaitei konstruoti savo rinkimų kampaniją per Vyriausybės kritiką bei imtis pakeitimų, pavykus laimėti rinkimus, kai Vyriausybė turės grąžinti įgaliojimus Prezidentei, ką tik gavusiai gyventojų pasitikėjimą.
Jei Prezidentė atkakliai reikalaus ministrų ar net Vyriausybės keitimo, ignoruoti jos valią bus sunku. Tuo labiau kad A.Butkevičius, kuris greičiausiai dalyvaus Prezidento rinkimuose, D.Grybauskaitės pergalės atveju atsidurtų nugalėto varžovo padėtyje. Tad jei Vyriausybė ir nežlugs, jos sudėtis gali iš esmės pasikeisti.
Žinoma, galimi užkulisiniai susitarimai – „tu nedalyvauji – aš nesikišu į Vyriausybės veiklą“, tačiau tokie susitarimai ilgiau kaip metus retai tetrunka, o būnant opozicijoje Vyriausybei, konkuruoti Prezidento rinkimuose kur kas lengviau. Kritikuoti Vyriausybę ir nieko joje nekeisti po rinkimų būtų keistas veiksmas. Tad greičiausiai 2014 m. liepą pokyčiai Vyriausybėje neišvengiami.
Net jei A.Butkevičius nedalyvautų prezidento rinkimuose, socialdemokratams ar bent jau koalicijai tektų kelti savą kandidatą. Jei pastarasis pralaimėtų rinkimus, laimėjęs kandidatas galėtų paskatinti Vyriausybės kaitą siūlydamas sudaryti Vyriausybę pralaimėjusiajam. Šis scenarijus, net jam ir nepavykus, gali sukelti įtampas koalicijoje bei Socialdemokratų partijoje, mažinti Ministro Pirmininko populiarumą. Laimėtojas, tokiu atveju, ypač jei Vyriausybė būtų nepopuliari, nieko neprarastų. Atvirkščiai, parodytų gebėjimą dirbti su varžovais, atsižvelgimą į rinkėjų pasitikėjimą.
Kad pačioje Socialdemokratų partijoje, smukus Vyriausybės populiarumui, galėtų atsirasti varžovas A.Butkevičiui visiškai realu, nes Seimo nariai galvoja apie perrinkimą. O varžovas Tėvynės Sąjungoje atsirado net A.Kubiliui, kurio lyderystė partijoje yra kur kas stipresnė nei A.Butkevičiaus.
Jei A.Butkevičius išliktų populiarumo viršūnėse, socialdemokratams būtų racionalu, kad jis kandidatuotų į Prezidento postą. Jam laimėjus, Vyriausybei tektų atsistatydinti, bet beveik neabejotina, kad A.Butkevičius taptų neginčijamu partijos lyderiu, o naujajai vyriausybei vėl vadovautų socialdemokratas. Jei kandidatuos ne A.Butkevičius, o kitas partijos narys ir laimės Prezidento rinkimus, tikėtina trintis tarp naujojo Prezidento ir Ministro Pirmininko. Aišku, kadencijos pradžioje gali vyrauti idilė, bet pusiau prezidentinėse valstybėse, jei partijos lyderiu yra ne prezidentas, o ministras pirmininkas, konfliktų išvengti retai pavyksta. Ir jie baigiasi Ministro Pirmininko pralaimėjimu.
Iš esmės A.Butkevičiui neginčijamą lyderystę partijoje galėtų užtikrinti Prezidento postas ir naujos savos vyriausybės paskyrimas. Taip neįvykus, atsižvelgiant į visas aplinkybes, prognozuočiau, kad dar iki 2014 m. Kalėdų Vyriausybę formuoti gali imtis kas nors kitas.