Toks žvilgsnis į dabartinę šalies politinę realybę paskatino pabandyti teoriškai modeliuoti įmanomas išeitis: ar bus kompromisas, o galbūt kažkam teks tapti „viščiuku“?
Viščiuko žaidimo pagrindiniai principai nesunkiai perteikiami, pasitelkiant plačiojoje kultūroje gerai žinomą jo versiją: du automobilius vairuojantys žmonės dideliu greičiu, siaurame kelyje lekia vienas į kitą. Žaidimo tikslas yra išsiaiškinti, kuris drąsuolis (laimėtojas), o kuris – bailusis „viščiukas“ (pralaimėtojas). Akivaizdu, jog susidūrimo atveju pralaimės abu žaidimo dalyviai – sumokėti geriausiu atveju teks automobilio remonto išlaidomis, o blogiausiu net gyvybe.
Tačiau racionalus sprendimas – pasukti į šoną – žaidimo dalyvio nevilioja. Likęs „viščiuku“, būsi sveikas, tačiau laimėtojas pasiims daugiau negu sveikatą, kurią turėjo ir iki žaidimo – jis taps drąsuoliu ir pelnys kitų pagarbą. Taigi, nors kiekvienam iš žaidėjų nesinori pasiduoti, to nepadarius gresia abiem nepalankūs rezultatai. Įmanoma išeitis – kompromisas, jeigu abu pasuka į šalikelę. Tačiau tik tuo atveju, jeigu abu veikėjai mąsto iš tiesų racionaliai.
Galimi laimėtojai ir pralaimėtojai
Pritaikant viščiuko lošimo logiką dabartinei politinei situacijai, jeigu Prezidentūros šarvuotis ir LSDP vedamas keturių partijų daugumos tankas toliau lėks vienas į kitą, tikėtina, kad po susidūrimo praloš ir jie abu, ir visa politinė sistema. Kaip atrodys susidūrimas, jeigu dėl Darbo partijos nenusileis nei prezidentė, nei socialdemokratų vadovybė su Algirdu Butkevičiumi priešakyje? Tai yra scenarijus, apie kurį jau buvo prabilta ne kartą – politinė aklavietė formuojant Vyriausybę ir pirmalaikiai rinkimai.
Visiškai tiesiogiai interpretuojant Konstitucijos raidę, prezidentas tiek gali teikti Seimui ne valdančiosios daugumos pageidaujamą kandidatūrą (t.y. ne A. Butkevičių), tiek blokuoti personalinę ministrų kabineto sudėtį. Iki šiol tokio precedento, kai prezidentas iki galo laikosi tokios blokuojančios pozicijos, neturėjome. Tikėtina, kad tokio susidūrimo tarp žaidimo dalyvių atveju vėl tektų įsikišti Konstituciniam teismui, kuris ir nuspręstų, ar šią politinę aklavietę galima prilyginti pastraipos pradžioje pristatytai situacijai – ar prezidentas turi teisę paleisti Seimą.
Ar tikrai pirmalaikių rinkimų scenarijaus atveju praloštų abi žaidimo pusės – valdančiosios daugumos lyderiai LSDP ir prezidentė? Minimali žala („automobilių sugadinimas“) būtų padaryta abiem pusėms – į istoriją jos įeitų kaip pirmosios po Nepriklausomybės atgavimo, nesugebėjusios pasiekti kompromiso pasibaigus Seimo rinkimams. Be to, artėjant ES pirmininkavimui, užsienio stebėtojams irgi būtų pasiųsta nekokia žinia: nepaisant tokio svarbaus ir atsakingo Lietuvai įvykio, vidaus politikoje svarbiau nei valstybiniai, ir net visos ES interesai yra tarpusavio rietinos.
O ką būtų galima prilyginti blogiausiam scenarijui abiem pusėm? Egzistuoja hipotezė, kad pirmalaikiai rinkimai būtų nepalankūs Darbo partijai, kuri prarastų rinkėjų dalį dėl balsų pirkimo skandalo ir griežtos prezidentės pozicijos (darant prielaidą, kad Lietuvos rinkėjai vis dėlto gerbia „tvirtos rankos“ nurodymus), o šie balsai pereitų kitai kairiajai partijai LSDP. Tačiau rizika socialdemokratams yra didelė – verta atkreipti dėmesį, kad net ir referendumas dėl atominės elektrinės nepadėjo jai sutriuškinti didžiausios konkurentės Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), kuri po rezultatų panaikinimo Biržų-Kupiškio apygardoje atsiliko tik keturiais mandatais.
O kas atsitiks, kai rinkiminis aktyvumas pirmalaikiuose rinkimuose neišvengiamai kris? Šis klausimas tikrai turėtų varginti LSDP lyderių galvas, kadangi dešiniųjų elektorato mobilizacija gali lemti netikėtą TS-LKD pergalę galutinėje įskaitoje (atsižvelgiant į tai, kad ir normaliomis sąlygomis atsilikimas po antro turo buvo nedidelis). 2009 m. Europos Parlamento rinkimai iliustratyvūs: net ir ekonominės krizės metu valdančioji TS-LKD daugiau nei 8 procentais aplenkė antroje vietoje likusią LSDP, kadangi rinkiminis aktyvumas vos peržengė 20 procentų. Be to, tikėtinai „nupirkti“ Darbo partijos balsai nepereis LSDP, o išgaruos, kadangi tokie rinkėjai nematys motyvacijos eiti į rinkimus.
Kita vertus, tokiu scenarijumi, jeigu pirmalaikių Seimo rinkimų rezultatai nesiskirtų nuo pastarųjų (arba jei ir skirtųsi, tačiau prezidentei priešiškos partijos sukrapštytų tris penktadalius vietų), naujas Seimas neišvengiamai šauktų naujus prezidento rinkimus – tokią teisę suteikia Konstitucija. Net ir jeigu juose D. Grybauskaitė sugebėtų laimėti, pačios institucijos prestižui ir prezidentės populiarumui tokiu scenarijumi būtų suduotas didelis smūgis: įsileidusi į daugiau Seimui, kuriuo Lietuvos rinkėjai itin nepasitiki, būdingą politinių kivirčų virtinę (ir nesugebėjusi laimėti!), prezidentė tikėtinai prarastų iki šiol kone nepajudinamą absoliučios visuomenės daugumos paramą.
Kompromiso paieškos: kas pasuks į šalikelę?
Darant prielaidą, kad susidūrimo atveju itin rizikuoja abi pusės, viščiuko žaidimo logika, deja, neduoda paskatų vienai ar kitai pusei nusileisti – pralaimėtoju tapti nenori nei LSDP, nei prezidentė. Pastaroji nusileisdama ir patvirtindama Vyriausybę su Darbo partijos atstovais visuomenei pademonstruotų savo nesugebėjimą imtis „tvirtos rankos“ politikos bei sumažintų Prezidentūros galių ribas, užtikrinant Lietuvos vidaus politikos moralumą.
Lietuvos rinkėjų pasitikėjimas Prezidento institucija tikėtinai sumažėtų, o pati D. Grybauskaitė būtų nustumta į tolesnių politinių procesų paraštes – panašiai kaip a. a. Algirdas Brazauskas 1996–1998 m., kurį tuometinė valdančioji konservatorių ir krikščionių demokratų koalicija tiesiog ignoravo.
Kita vertus, atsisakant Darbo partijos kaip koalicijos partnerių, LSDP ne tik pelnytų žaidimo pralaimėtojų vardą. Jiems arba tektų eiti į „vaivorykštės“ koaliciją su TS-LKD, kurioje tektų kažkaip spręsti atominės energetikos klausimą (jo atžvilgiu A. Butkevičius jau ir taip pademonstravo daugiau nei nenuoseklią poziciją), arba bandyti balansuoti sudarant mažumos vyriausybę su TT ir LLRA. Beje, pastaroji išeitis galėtų atrodyti kaip kompromisas politinei sistemai ir strateginiams valstybės interesams: Vyriausybė galėtų išsilaikyti vien dėl to, kad TS-LKD ir DP vargiai būtų vieninga opozicija, o pirmoji gal net sutiktų paremti ministrų kabinetą mainais į energetinės nepriklausomybės planų vykdymą.
Vis dėlto reikėtų pabrėžti, kad dabartiniai žaidimo dalyviai nuo lekiančių mašinomis vienas į kitą varžovų skiriasi tuo, kad nėra visiškai vienas nuo kito izoliuoti ir, suprasdami žaidžiamos partijos rizikas, gali bandyti siekti kompromiso. Vienas iš įmanomų variantų – mažumos Vyriausybė, į ją neįtraukiant Darbo partijos, tačiau remiama jos Seime ir išlaikant jame šios politinės jėgos postus (pirmininko ir vicepirmininko). Tačiau toks keistas sprendimas neišvengiamai būtų blokuotas Viktoro Uspaskicho, kuris tikrai nematytų intereso atiduoti ministerijas kitų politinių jėgų atstovams.
Kaip palikti Darbo partiją vykdomojoje valdžioje, neatimant iš jų postų, tačiau ir patenkinant Prezidentūros norus? Tai atrodo sunkiai galimas sprendimas – tačiau iki šiol nebuvo plačiau diskutuota apie nepartinių ministrų, deleguotų Darbo partijos, galimybę. Tokiu atveju į Prezidentūros poziciją būtų didele dalimi atsižvelgta: vykdomojoje valdžioje Darbo partijos iš tiesų tiesiogiai nebūtų, dirbtų jų deleguoti profesionalai.
Tačiau ir LSDP neatrodytų kaip „viščiukas“ – ji formuotų valdančiąją koaliciją su tomis partijomis, kuriomis ir norėjo, išvengdami primestų partnerių. Žinoma, tokiu atveju Darbo partija išliktų valdančiojoje daugumoje ir bet kada galėtų pakeisti ministrus, jeigu jie vykdytų šiai politinei jėgai nepriimtiną politiką. V. Uspaskichas taip galėtų net ir laimėti palankumo balsų sau – pademonstruotų visuomenei ir kitoms partijoms valstybinį mąstymą, kartu išlaikydamas ministerijų kontrolę.
Galima pastebėti, kad tai tikrai nebūtų pirmas atvejis, kai palyginti nauja partija kviečia profesionalus ne iš jos sąrašo: pavyzdžiui, nei Antanas Valionis, nei Vilija Blinkevičiūtė 2000 m. nekandidatavo su Naująja Sąjunga, tačiau buvo jos deleguoti atitinkamai į užsienio reikalų ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų postus. Šis kompromisas neturėtų vieno laimėtojo – tačiau šitaip būtų įmanoma išlaikyti žaidime dalyvaujančių dalyvių politinę „sveikatą“ ir visos sistemos stabilumą. Žinoma, čia reikėtų užduoti (kol kas) retorinį klausimą: ar kompromiso siekis sugebės laimėti prieš dalyvaujančiųjų žaidime ambicijas ir troškimą užsidėti „laimėtojo“ karūną.