Kol pasaulis galvoja, ar išprotėjusį vaidinantis (yra tokia šantažo taktika) Rusijos diktatorius „paspaus branduolinį mygtuką“, vieną Putinas jau paspaudė. Laikrodžio, skaičiuojančio jo (ir Rusijos režimo) neišvengiamą pozicijų silpnėjimą ir, tikėtina, griūtį.
Deja, nežinome konvulsijų kainos ir trukmės, bet girdime šio laikrodžio tiksėjimą. Tai nėra optimistinis požiūris – veikiau matomų veiksnių poveikis Rusijai. Rusija, pritariant jos absoliučiai daugumai visuomenės, pradėjo karinę agresiją ir karo nusikaltimus prieš nekaltus civilius. Klausimas, ar propaganda bus stipresnė už karo kainą.
Jei po 2014 m. didžioji dalis ukrainiečių pamatė Rusiją kaip agresorę, tai dabar kone kiekvienas ukrainietis jos nekenčia. Rusija, svaigusi apie slavų brolybę, įsigijo 40 milijonų ukrainiečių ir jų proanūkių mirtinų priešų. Ukrainos ir Rusijos diplomatiniai, ekonominiai, šeimų santykiai nutrūko. Iš karo pragaro neseniai išsigelbėjusio mano kolegos iš Mariupolio universiteto žmona iš Rusijos, bet pokalbyje giminaičius Rusijoje pasiuntė...
Rusijos karinė strategija ir taktika iki šiolei patyrė fiasko. Rusija turi daug pajėgų, jų negalima nurašyti, bet ukrainiečių didvyriškumas, sumanumas ir priešo „ravėjimas“ sustabdžius atakas muša ir taip žemą rusų karių norą kautis ne savo žemėje. Nenutrūkstama karinė, finansinė, politinė ir diplomatinė parama Ukrainai niekur nedings. Naujos iniciatyvos randasi kone kas dieną. Agresoriaus kariniai kaštai augs. Priešingai, ukrainiečiai šimtais tūkstančių stojo į šalies teritorinę gynybą. Kitas mano kolega iš Kyjivo universiteto, būdamas prieš karą, užsienyje negali užsirašyti gynybai, nes šiuo metu yra „prisotintas“ tikslingai kare panaudojamų savanorių skaičius.
Neskaitant vienos kitos diktatūros, kontroliuojančios žiniasklaidą (Turkmenmetbugat nieko apie karą nerašo), pasaulio žiniasklaida nuo Brazilijos iki Japonijos aiškiai mato, kas yra auka, o kas – agresorius.
Paskaitykite kad ir Al Jazeera. Pasaulis stovi ne agresoriaus pusėje. Jei Rusija, eilinį kartą neskaičiuodama siunčiamų į mirtį už diktatoriaus viziją, sugebėtų karine prasme užimti kelis didžiuosius miestus ar net, tarkim, užimtų sostinę, tai, pasak karinių ekspertų, persigrupavusios Ukrainos karinės pajėgos ir partizaninė taktika šalies ilgą okupaciją padarytų neįmanomą.
Ekonominės sankcijos gels skaudžiai. Jos greičiausiai augs, įskaitant ir nepalaikantiems sankcijų Rusijai. Kinija, Indija, kitos ukrainiečių kraujo liejimo nuošaly stovinčios šalys kažkiek palaikys Rusijos ekonomiką, tačiau beprecedenčių sankcijų našta Rusijai bus itin ilga ir sunki.
Oligarchų jachtų nusavinimai yra labiau simbolinis aspektas, daug rimčiau veikia iškastinio kuro iš Rusijos embargas, atsisakymas ir bendras augantis nepriteklius Rusijos ekonomikoje ir visuomenėje. Įšaldytos Rusijos milijardinės lėšos ar bent dalis jų bus atimtos ir perduotos Ukrainos reikmėms – atstatymui, o gal ir karinėms priemonėms.
Tarptautinis teisingumo teismas Hagoje užvedė Rusijai bylą dėl karo nusikaltimų. Prie jos pridės ir Rusijos nusikaltimus Sirijoje. Teisingumas tarptautiniuose reikaluose yra lėtas. Diplomatinė, sporto, kultūros izoliacija ir Rusijos šalinimas bei suspendavimas tarptautinėse organizacijose aiškiai parodo, kas yra pasaulio parijas.
Visi šie veiksniai kels klausimus Rusijoje. Jos visuomenė gal ir tebenori karo, Putinas yra Rusijos režimo ir simptomas, ir priežastis, tačiau kiek visuomenė pasirengusi kentėti užpuolus kitą šalį? Diktatoriui, kuris atima ir Ukrainoje, ir Rusijoje, laikrodis tiksi. O po to jau neklausime, kam skambina varpai.
P.S. Neseniai paklausiau to paties italo, ar jis jau valgo kepurę dėl savo ankstesnių žodžių. Jis, pasiskundęs dėl Bideno, Draghio ir Macrono, kaip lobistų tarnų, atsakė, kad Putinas yra psichiškai nesveikas. Šydai nuo akių pradeda kristi.
