Prieš išdėstydamas argumentus, tikslinu: demokratinės šalies parlamentas turi teisę bet kada surengti pirmalaikius rinkimus, o opozicijos politikas – rodyti tokią iniciatyvą. Žinoma, šalia teisės paleisti yra ir teisė nepaleisti.
Pirmalaikiai rinkimai įprastai būna glaudžiai susiję su juos pasiūlančių politikų siauru interesu. Dažniausiai juos demokratijose inicijuoja valdantieji – tada, kai galvoja, kad tokie rinkimai padidins jų mandatų skaičių.
Kadangi toks interesas būna itin akivaizdus, žmonės balsuodami į tai atsižvelgia. Ir toks planas kartais atsisuka prieš jo sumanytojus. Štai 2017 metais Jungtinėje Karalystėje premjerė Theresa May inicijavo pirmalaikius Parlamento rinkimus, tikėdamasi, kad jie padidins konservatorių daugumą ir sustiprins pozicijas derintis dėl išstojimo iš Europos Sąjungos. Tačiau nutiko taip, kad valdantieji prarado daugumą ir turėjo formuoti mažumos Vyriausybę su mažesnių partijų parama.
Labiau pasisekė Latvijos prezidentui Valdžiui Zatlerui, kuris 2011 metais inicijavo referendumą dėl Saeimos paleidimo. Referendumas pavyko, o Zatlero naujai suburta partija pateko į Parlamentą. Tačiau čia vėl buvo akivaizdus trumpalaikis politiko išskaičiavimas. Ilgainiui jo partija išnyko.
Politikos moksle sutariama, kad politikų elgesį labiausiai motyvuoja trys dalykai: viešoji politika, postai ir perrinkimas. Būtent noras turėti postų Vyriausybėje ir galėtų motyvuoti opoziciją dėl pirmalaikių rinkimų. Prie opozicijos teoriškai galėtų prisidėti ir mažiau įtakingi, suolelį šildantys daugumos nariai.
Vis dėlto dabartinė situacija visai nevilioja būti vykdomojoje valdžioje. Man sunku įsivaizduoti, kad karo Ukrainoje, kylančių energijos kainų ir tikėtinos ekonominės recesijos akivaizdoje kas nors Seime rimtai svarstytų apie Vyriausybės vadžių perėmimą. Sunkiais laikais reitingus yra patogiau augintis opozicijoje.
Galima prisiminti praeitą dešiniųjų valdymą ir Andriaus Kubiliaus Vyriausybę. Dalį kadencijos tai faktiškai buvo mažumos kabinetas. Tačiau per ekonominę krizę opozicija neparodė rimtų pretenzijų suformuoti naują daugumą – nors galėjo. Išlaukė ketverius metus ir tada laimėjo rinkimus aiškia persvara.
Dėl viešosios politikos, su visa pagarba opozicijai, tačiau be labai bendros kritikos ir akivaizdžių problemų akcentavimo ji neturi nieko panašaus į vieningą, aiškią programą ir pasiūlymus, ką būdami valdžioje darytų kitaip.
Kur tas alternatyvus ministrų kabinetas, kas būtų premjeras? Seime turime penkias opozicines frakcijas, o Žemaitaitį įvardijant kaip atskirą politinį reiškinį – šešias. Kartais ideologinių skirtumų tarp jų galima rasti daugiau nei tarp kai kurių valdančiųjų ir pačios opozicijos.
Lieka trečia motyvacija – perrinkimas. Ir čia aš labai smarkiai abejoju, kad Lietuvoje Parlamentas pasileistų.
Pirmalaikiams rinkimams reikia 85 iš 141 parlamentaro balsų – turėtų pritarti ir dalis valdančiųjų. Prie šių skaičių pridėkime perrinkimo statistiką, kuri Lietuvoje yra labai nepalanki: 1992–2016 m. vidutiniškai į Seimą buvo išrenkama apie 54 proc. atstovų, kurių nebuvo prieš tai buvusioje kadencijoje. Praėjusiuose rinkimuose šis rodiklis pakrito iki 43 proc., bet tai vis tiek didelė dalis.
Eilinis parlamentaras, galvodamas apie savo perrinkimą, gali mesti monetą: tikimybė, kad jis vėl bus Seime, yra maždaug lygi tikimybei, kad nebus. Kam prisiimti riziką, net jeigu kitoje kadencijoje ir būtų pakeltas atlyginimas? Sunku patikėti, kad tie 85 balsai, reikalingi pirmalaikiams rinkimams, būtų surinkti.
Be to, yra dar svarbesnis klausimas: ar apskritai pirmalaikiai rinkimai yra dabar reikalingi Lietuvai? Manau, kad ne.
Įsivaizduokime, kad Seimas nutaria pasileisti ir rinkimai skubos tvarka organizuojami gruodžio mėnesį. Tai reikštų, kad mūsų politinis gyvenimas artimiausius mėnesius virstų į vieną didelę, rėksmingą rinkimų kampaniją. Net jeigu valdančiųjų norai ir geriausi, dalį savo laiko jie aukotų viešiesiems ryšiams, o ne didžiulių iššūkių sprendimui. Vietoje sutelktų diskusijų apie energijos kainas gautume krūvą politinių debatų apie viską ir nieką.
Tai būtų demokratijos kaina. Ir dar kartą akcentuoju: demokratinėje šalyje parlamentas turi tokią teisę. Tačiau ta kaina kartais labai didelė. Ir ji šią žiemą būtų dar didesnė, nei dabar įsivaizduojame.
Taip, demokratijose parlamentų kadencijos yra apribojamos, kad nebūtų piktnaudžiaujama valdžia ir vyktų konkurencija. Tačiau kartu numatomi ir minimalūs kadencijos rėmai – įprastai ketveri metai. Ne šiaip sau. To reikia, kad bent dalį programos politikai spėtų įgyvendinti, kad valstybė funkcionuotų.
Jeigu būtų realizuotas dabartinis pasiūlymas, Vyriausybės kaitą – o ji keistųsi neišvengiamai – Lietuvoje turėtume vasario pradžioje. Kai energetinė žiema, tikėtina, pasieks kritinį tašką. Prisiminkime, kiek nerimo ir skubos buvo, kai tarpuvaldis 2020 m. pabaigoje ištiko būtent tada, kai Lietuvoje įsisiūbavo COVID-19 pandemija.
Be to, turint galvoje rinkimų nenuspėjamumą ir įvairiausias koalicines dėliones, Vyriausybės priešininkai gali nustebti, kai po pirmalaikių rinkimų naujas kabinetas tiesiog nesigaus be dabar joje esančių partijų.
Kad ir ką galvotume apie dabartinę Vyriausybę, yra situacijų, kai kažkas yra žymiai geriau nei nieko. Žinoma, tai vieno politologo nuomonė. Bet tą patį sakyčiau, jeigu šiuo metu valdžioje būtų ne Ingridos Šimonytės, o, pavyzdžiui, prieš tai pareigas ėjęs Sauliaus Skvernelio kabinetas.
P.S. Šis komentaras yra būtent apie pirmalaikius rinkimus, atskirų ministrų darbas yra atskiras klausimas.
