Seniai pajamų apmokestinimo schemų įvairovę kritikavęs savokos „gyvulių ūkis“ autorius Raimondas Kuodis reformą įvardijo kaip nepakankamai radikalią. Tačiau net ir siūlomi pokyčiai, kuriuose išliks skirtingos veiklos, o mokesčių augimas realiai palies mažą dalį piliečių, gaunančių didesnes pajamas, susiduria su pasipriešinimu.
Net 54 šalyje veikiančios verslo ir profesinės asociacijos kreipėsi į Seimą su raginimu atmesti mokesčių didinimą. Teigiama, kad reforma blogins verslo aplinką, investicijas, mažės Lietuvos konkurencingumas.
Buvęs socialdemokratų lyderis, ekspremjeras Algirdas Butkevičius regioninėje žiniasklaidoje gąsdina vidurinės klasės naikinimu. Kai kuriuose vertinimuose atsiranda net ir komunizmo baimės šešėlis.
Iki komunizmo Lietuvoje labai toli. Po teisybei, sistema, kurioje vieni yra lygesni už kitus – fasadinis socializmas su nomenklatūros privilegijomis – buvo iki šiol. Ne šiaip sau R. Kuodis vedė analogiją su Georgo Orwello apysaka.
Atskira pastaba: pripažįstant „gyvulių ūkio“ kandų tikslumą, ši sąvoka visgi erzina žmones, kurie mokesčius moka ne pagal savo susigalvojimą, o teisiškai įtvirtintą sistemą. Norėtųsi pozityvesnio reformos įrėminimo. Žinutės, kad papildomi mokesčiai padarys gero Lietuvai. O valios prisidėti prie bendrojo gėrio mums trūksta.
Turime akivaizdų paradoksą. Dažnai džiaugiamės, kad niekada Lietuvoje negyvenome taip gerai, šalis sparčiai turtėja, pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui lenkiame daugumą naujųjų Europos Sąjungos (ES) narių, Vilniaus gatvėse daugėja „Porsche“ automobilių.
Kartu nuolatos stebimės mažais mokytojų atlyginimais, gydytojų trūkumu provincijoje, sunkumais pritraukiant protus į viešąjį sektorių, savižudybių statistika, tuo, kad Lietuvoje dar labai trūksta vaikų globėjų.
Norime – ir būtinai turime tą daryti, kad išliktume kaip valstybė – didesnio finansavimo krašto apsaugai.
Jeigu jau tapome santykinai pasiturinčiais, gal atėjo laikas investuoti į savo valstybę, viešąjį gėrį, socialinius rodiklius?
Būtina akcentuoti, kad šios organizacijos – tai ne kažkoks socialistinis internacionalas, susimokęs naikinti verslą ir vidurinę klasę. Tai būtent tų kapitalistinių Vakarų, kurių pavyzdžiu mes sekame, institucijos: Pasaulio bankas ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO).
Numatyta reforma yra kompromisinė, revoliucinių pokyčių į biudžetą neatneš. Tačiau ji testuoja vandenis, sukuria precedentą. Rodo pavyzdį, kad pajamų apmokestinimas ir progresyvumas privalo galioti visiems vienodai, nepriklausomai nuo veiklos rūšies – sprendžiama tai, kas ne kartą buvo kritikuota tarptautinių organizacijų.
Rimvydas Valatka atkreipia dėmesį, kad pagal finansų ministrę Gintarę Skaistę, didesnio apmokestinimo poveikis biudžetui nebus didelis – iš viso apie 176 mln. eurų. Tai tikrai neišspręs gydytojų ir mokytojų atlyginimų problemos.
Logiką galime rasti socialinių reikalų ir darbo ministrės Monikos Navickienės pasisakymuose – tikslas yra rūpintis mažiausias pajamas gaunančiais žmonėmis. Mokesčių reforma leis padidinti neapmokestinamųjų pajamų dydį (NPD) ir priartinti prie minimalios mėnesinės algos (MMA). Panašu, kad reformos esmė – įvesti socialinį teisingumą ir sąžiningumą kaip valstybės tikslą. Tai yra žingsnis link viešojo gėrio.
Žmonės, gaunantys MMA, yra mūsų piliečiai. Vilniaus burbulas tapo kliše, tačiau tikrai kartais atrodo, kad nesuprantama, ką reiškia gyventi nuo algos iki algos. Pagal Valstybės duomenų agentūros duomenis, Utenos, Tauragės, Marijampolės ir Alytaus apskričių BVP nesiekia ir 60 proc. Lietuvos vidurkio.
Reformą matyti kaip žingsnį link chaoso ir socializmo nepelnyta todėl, kad ji faktiškai nekeičia – bent jau įnašų į biudžetą kampu – verslo pelno ir dividendų apmokestinimo. Standartinis įmonių pelno mokestis Lietuvoje yra 15 proc., jis vienas mažiausių tarp Vakarų valstybių. Be to, iki šiol įmonėms, kurių apyvarta neviršija 300 tūkst. eurų, o darbuotojų skaičius – 10-ties, buvo taikomas 5 proc. lengvatinis tarifas.
Pasaulio bankas kritikuoja šią sistemą dėl paprastos priežasties – priartėjus prie 300 tūkst. eurų ribos, staigiai išauga įmonių, kurios deklaruoja apyvartą truputį žemiau jos, skaičius. Tai akivaizdžiai yra daroma siekiant išvengti staigaus pelno mokesčio padidėjimo. Rezultatas yra ir mažesnės paskatos augimui, ir mažiau lėšų į biudžetą.
Spėčiau, kad kosmetiniai šios sistemos pataisymai buvo įvesti derantis su liberaliais koalicijos partneriais.
Vyriausybė siūlo ribą, nuo kurios taikomas standartinis 15 proc. tarifas, kelti iki 500 tūkst. eurų apyvartos, atsisakyti 10-ties darbuotojų reikalavimo, o tarp 300 ir 500 tūkst. apyvartos pelno mokestį didinti nuosekliai. Tai galėtų padėti išvengti deklaracijų „vos žemiau ribos“ ir pridėti paskatų augimui. Tačiau bendra žinutė, kurios reformos kritikai kažkodėl vengia – mokesčiai verslui apibendrinus mažėja.
Tai tik vienas iš mokesčių reformos aspektų, tačiau jis yra labai charakteringas. Jeigu turime tokį stiprų pasipriešinimą šiam apipešiotam, kompromisniam planui, galima tik įsivaizduoti, kas vyktų, pritaikant kitas rekomendacijas.
Tačiau, jeigu konservatoriams pavyks įgyvendinti bent dabartinę reformą ir nebūti nušluotiems rinkimuose – galbūt po truputį Lietuvoje pradės kelią skintis supratimas, kad viešasis gėris, o ne „Porsche“ kiekis gatvėse, turi būti mūsų tikslas.
Todėl ši reforma yra reikalinga.
