Kaip pastebi ne vienas vėlyvąjį sovietmetį išmanantis žmogus, toks sprendimas veikiausiai buvo padiktuotas karjeros motyvų. G. Nausėda yra tiesiog eilinis aukšto rango Lietuvos politikas, priklausęs komunistų partijai. Tokių Lietuvoje buvo ne tik tarp kairiųjų, bet ir tarp ryškių Nepriklausomybės šauklių.
Taigi, G. Nausėdos įstojimas tikrai nereiškė principinio pasirinkimo tarp Nepriklausomybės ir komunistinio režimo.
Po teisybei, dabar tapo aišku, kad iš visų tiesiogiai rinktų nepriklausomos Lietuvos prezidentų – neišskiriant Dalios Grybauskaitės – komunistų partijoje nebuvo tik Valdas Adamkus. Nes neturėjo progos, gyvendamas JAV.
Žinoma, galima klausti, ar G. Nausėdai būtinai reikėjo stoti jau 1988 metais, nes tikrai ne visi akademijoje dirbę žmonės tai darė. Paprasčiausias atsakymas – taip buvo patogiau. Dabar prezidentas tai vadina klaida.
Bet ar taip pat kalbėtų, jei Lietuva vis dar priklausytų kokiam švelnesniam, truputį liberalesniam Sovietų Sąjungos variantui? Tikriausiai ne. Vėlgi, tikriausiai panašiai darytų ir kiti politikai, priklausę komunistų partijai.
Tai nėra didžioji politinė nuodėmė. Skandalų skalėje nuo Ingridos Šimonytės komentaro feisbuke iki Eligijaus Masiulio dėžutės šis G. Nausėdos biografijos faktas yra arti pirmojo. Įdomiau kita – kodėl prezidentas šio fakto nedeklaravo prieš 2019 m. Prezidento rinkimus? Yra nuomonė, kad nuslėpimas yra svarbiau nei pats priklausymas komunistų partijai.
Pirmas paaiškinimas būtų gana žmogiškas. G. Nausėda ne kartą referavo į dalyvavimą Sąjūdžio mitinguose. Gal tai yra būdas užsidirbti populiarumo taškų. Tačiau tai gali būti ir nuoširdi nostalgija Sąjūdžio laikams, Nepriklausomybės siekiui, vienybės dvasiai.
Tokiam žmogui prisiminti ir paviešinti faktą apie stojimą į komunistų partiją, kad ir dėl karjeros tikslų, būtų paprasčiausiai gėda.
Antras paaiškinimas – G. Nausėda nenorėjo deklaruoti savo blyksnio komunistų partijoje bijodamas, kad tai gali sukliudyti jo šansams Prezidento rinkimuose. Vėlgi, iš pirmo žvilgsnio keista, nes Daliai Grybauskaitei tai nesutrukdė.
Dar daugiau – tai D. Grybauskaitei ne tik kad nesutrukdė triuškinamai laimėti 2009 m. ir būti perrinktai 2014 m., tačiau tą ji padarė su dešiniųjų politikų ir rinkėjų parama. Kaip žinoma, būtent dešiniesiems Lietuvoje būdingi griežčiausi komunistinio režimo vertinimai, jie dažniausiai nesutinka, kad tada buvo gerai gyventi. Kai kurie konservatoriai Seime siekia Lietuvos komunistų partiją pripažinti nusikalstama organizacija.
Tačiau D. Grybauskaitė pirmuose rinkimuose turėjo Vytauto Landsbergio palaiminimą. V. Landsbergis konservatorių elektoratui yra magiška korta, galinti suteikti indulgenciją. G. Nausėda to neturėjo.
Antruose rinkimuose D. Grybauskaitė užsitikrino dešiniųjų simpatijas su darbu energetinės nepriklausomybės klausimais. Be to, prieš 2014 m. rinkimus ji dirbo prie kairiųjų vyriausybės. G. Nausėda dabar turi reikalų būtent su dešiniaisiais. Prezidento institucija visada natūraliai kažkiek oponuoja ministrų kabinetui. Atitinkamai susiklosto ir politinės draugystės.
Nė vienuose rinkimuose konservatoriai nekėlė savo kandidato, jų rinkėjai galėjo balsuoti ir strategiškai.
Be to, faktas apie D. Grybauskaitės priklausymą komunistų partijai žinotas gerokai iki rinkimų. Apie G. Nausėdą to niekas nežinojo – iki tol jis nebuvo politikas – ir šis faktas būtų buvęs šviežias, dar visuomenės nesugromuliuotas.
Taigi, G. Nausėdos uždavinys buvo sudėtingesnis. Viena vertus, jį viešoji erdvė tada laikė dešiniuoju kandidatu. Kita vertus, jei šią prielaidą priimame, nors ji nėra visai teisinga (G. Nausėda buvo veikiau centro kandidatas), tada būsimasis prezidentas turėjo galvos skausmą – kaip gauti tuos dešiniųjų balsus, jeigu į rinkimus eina ir I. Šimonytė.
Be to, 2019 metais buvo užaugusi aktyvi jaunų rinkėjų karta, kurią, nelabai gilinantis į vėlyvojo sovietmečio peripetijas ir kas ten kam dirbo ar nedirbo, pats priklausymo komunistų partijai faktas galėjo atbaidyti.
G. Nausėda ėjo catch-all kryptimi – bandė rasti viduriuką visose politinėse pozicijose, užgriebti kuo platesnius rinkėjų sluoksnius, atsikąsti ir dešiniųjų gabaliuką. Jam tai pavyko. Už G. Nausėdą balsavo ir trečdalis konservatorių rėmėjų.
Ar taip būtų galėję atsitikti, jeigu prieš rinkimus Prezidentas būtų pripažinęs, kad priklausė komunistų partijai? Manau, būtų buvęs vis tiek išrinktas, tačiau su mažesne persvara. Dešinieji tikrai tą faktą galėjo stipriai eskaluoti.
Gausiausia G. Nausėdos rėmėjų grupė pirmajame ture buvo tarp tų, kurie į klausimą, ar sovietmečiu buvo geriau gyventi, atsako, kad nei taip, nei ne. Toks Lietuvos viduriukas, kuriam priklausomybė komunistų partijai buvus nebuvus.
Paradoksalu tai, kad konservatorių rėmėjus G. Nausėda prarado visai ne dėl menkos, nereikšmingos „komunistinės“ praeities. Pasistumdymai pandemijos metu, konfliktas dėl Europos vadovų tarybos, kritika I. Šimonytės Vyriausybei, flirtas su Šeimų maršu, galiausiai – elementarus nesusikalbėjimas. Visi šie dalykai buvo gerokai svarbesni – ir liks gerokai svarbesni – nei naujai sužinotas G. Nausėdos biografijos faktas.
Prezidentas į jo paviešinimą reagavo dvejopai. Viena vertus, pripažino jaunystės klaidą. Kita vertus, nukreipė tai į politinę kovą, susiejo su konservatoriais, prabilo apie medžioklę prieš 2024 metų Prezidento rinkimus.
Prezidentas pats renkasi toliau ryškinti politines linijas. Tas vėl yra naudinga jo karjerai. Artimiausi metai nebus konservatorių ir atsiribojimas nuo jų, konfliktas reiškia geras pozicijas ir pirmajame, ir antrajame turuose.
Tuos prarastus dešiniųjų balsus kažkaip reikės kompensuoti.
