Bent jau Vakarų Europoje toks sprendimas pagreitino tolerancijos LGBT bendruomenės atžvilgiu didėjimą.
Viešosios politikos sprendimai dažnai nagrinėjami per atstovavimo žmonėms prizmę. Kitaip tariant, politikai įgyvendina – ar bent jau turėtų įgyvendinti – tuos požiūrius, kuriems pritaria piliečiai. Kita vertus, bendrą sutarimą visuomenėje rasime labai retai, o ir ne visi klausimai žmonėms vienodai svarbūs. Todėl verta pažiūrėti iš kitos pusės – kaip viešosios politikos sprendimai paveikia viešąją nuomonę.
Kalbant apie tos pačios lyties žmonių teisių reglamentavimą, aktualus yra tyrimas žurnale Comparative Political Studies (Abou-Chadi ir Finnigan 2019). Mokslininkai nagrinėjo, kaip keitėsi Europos šalių požiūris į LGBT po trijų skirtingų sprendimų: tos pačios lyties partnerystės, tos pačios lyties santuokų įteisinimo ir pastarųjų konstitucinio draudimo.
Autorių centrinis argumentas yra toks: kadangi santuokų įteisinimas LGBT traktuoja kaip lygius kitiems, tai turėtų paskatinti pozityvų pokytį visuomenės tolerancijoje. Atitinkamai, tokių santuokų uždraudimas siunčia atvirkščią žinutę ir didina negatyvų visuomenės nusiteikimą LGBT žmonių atžvilgiu.
Čia yra pora svarbių išlygų. Pirma, autoriai parodo, kad religingi žmonės pažiūrų po sprendimų nekeičia. Antra, partnerystės efektas yra didžiausias žmonėms su mažesniu išsilavinimu – po tokio įstatymo jų tolerancija mažėja. O štai turinčiųjų aukštąjį išsilavinimą tolerancija didėja po santuokų įteisinimo.
Atitinkamai kai kurie partnerystės priešininkai gal netgi norėtų, kad Civilinės sąjungos įstatymas būtų priimtas. Pirma, tai siųstų institucinę žinutę visuomenei, kad LGBT žmonės (santuokos atžvilgiu) yra kitokie. Antra, tai reikštų, kad mūšis tęsiasi, o klausimas nėra išspręstas – liktų tos pačios lyties santuokos. O jas dabartinis Konstitucijos 38 straipsnis iš esmės draudžia: „santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“.
Vengrijos atvejis rodo, kad įteisinus partnerystę (2009 m.), o po to įvedus konstitucinį santuokų draudimą (2011 m.), poveikis visuomenės tolerancijai yra neigiamas (kontroliuojant kitus veiksnius, pavyzdžiui, ekonomiką).
Tiesa, skaitant tyrimą, susidaro įspūdis, kad aptariamas neigiamas partnerystės (palyginti su santuokomis) efektas labiau kyla iš Vakarų Europos valstybių. Autoriai pateikia Ispanijos ir Austrijos palyginimą. Šiose šalyse XX a. pradžioje tolerancija LGBT žmonėms buvo panašaus lygio. Ispanija 2005 metais įteisino tos pačios lyties santuokas, Austrija – partnerystę 2010 metais. Po šių sprendimų Ispanijoje tolerancija homoseksualiems žmonėms perkopė 75 proc., o Austrijoje liko žemiau 50 proc. ribos.
Šiais metais estų parlamentas įteisino ir tos pačios lyties santuokas, kurias remia apie 53 proc. visuomenės.
Vėlgi, Estijos skirtumas nuo Lietuvos – čia nebuvo konstitucinio reglamentavimo, iš esmės draudžiančio tokias santuokas. Taip pat estai prasčiau vertina sovietmetį (teigiamas jo vertinimas koreliuoja su autoritarinėmis pažiūromis) ir yra ne tokie religingi. Spėčiau, kad tokia terpė buvo palankesnė teigiamai reakcijai į partnerystę.
Įdomu tai, kad Lietuvoje parama tos pačios lyties santuokoms yra stipriau susijusi su amžiumi nei su išsilavinimu ar religija. Atmetus nežinančius, tokioms santuokoms pritaria apie 29 proc. lietuvių su universitetiniu išsilavinimu, o tarp jo neturinčiųjų parama siekia apie 22 proc. (2020 m. porinkiminės apklausos duomenys).
Religijos įtaka irgi nuosaiki. Reguliariai (bent kartą per mėnesį) vaikštantys į bažnyčią asmenys rečiau remia tos pačios lyties santuokas (16 proc.) nei kiti (27 proc.).
Skirtumai tarp amžiaus grupių gerokai didesni. Tos pačios lyties santuokas remia apie 61 proc. Lietuvos gyventojų, kurių amžius yra tarp 18 ir 25 metų. Šis rodiklis smunka iki 23 proc. tarp 36–45 metų žmonių.
Atitinkamai galima tikėtis, kad Lietuvoje įteisinus partnerystę (ir toliau eskaluojant Konstitucijos 38 straipsnį) vyresnių žmonių (ypač su neuniversitetiniu išsilavinimu) negatyvios pažiūros į LGBT tik sustiprės. Paradoksalu, tačiau tokia situacija trumpuoju laikotarpiu LGBT teisių oponentams būtų į naudą.
Jeigu įteisintume tos pačios lyties santuokas, gal šitie pokyčiai pagreitėtų, ypač tarp aukštąjį išsilavinimą turinčių piliečių?
Žinoma, turint galvoje Konstituciją, visuomenės ir politikų pasipriešinimą, Prezidento poziciją, tai nerealu. Politikos ekspertai abejoja, kad pavyks Seime priimti ir tą kompromisinį Civilinės sąjungos įstatymą.
Tuo metu Europos sąjungoje iš 27 narių tik 5 iki šiol teisiškai nepripažįsta bent tos pačios lyties civilinės partnerystės. Po Estijos parlamento sprendimo daugiau nei pusė – 15 iš 27 – turi ir lygias santuokos galimybes. Nė viena iš šios pusės ES narių sprendimo neatšaukė. Nes po jų visuomenėje tolerancija tik padidėjo.
Nepripažindami žmogaus teisių, patys esame vis mažėjančioje mažumoje.
