Dabar padėtis dramatiškai pablogėjusi visose šiose srityse. Bet ne mažesnę grėsmę už COVID-19 pandemiją ar įtemptą padėtį prie sienos su Baltarusija kelia visuomenės susiskaldymas, dažnai tais pačiais, kertiniais šių dienų klausimais.
Skiepytis ar nesiskiepyti (ir ką daryti su tais, kurie vengia ne tik skiepytis, bet ir testuotis)? Reikia ribojimų dėl COVID-19 ar nereikia? Šeimos gynimo maršas ar lyčiai neutrali partnerystė? Sąrašą būtų galima tęsti ir toliau. Šiais klausimais visuomenė ne tik susiskaldžiusi, bet ir įaudrinta emocijų bei kraštutinio nepasitikėjimo kitaip mąstančiais.
Paprastų sprendimų nėra. Esu palaikančiųjų skiepus nuo COVID-19 stovykloje. Puikiai suprantu Vyriausybės poziciją visomis priemonėmis skatinti vakcinaciją. Tačiau niekada nepalaikysiu to, kaip dalis mano stovyklai priklausančių žmonių vadina tuos, kurie tą daryti atsisako. Lygiai taip pat žeidžia ir iš skeptikų pusės skriejantys epitetai. Žemindami kitaip mąstančius nieko nepasieksime. Padėtis sudėtinga, kartais atrodo, kad priešingoms stovykloms tiesiog nėra apie ką kalbėtis, nes jos gyvena skirtinguose pasauliuose.
Dabar esame ir akistatoje su klausimu, kiek esant pavojingai padėčiai galime riboti žmonių laisves. Kur yra riba? Ypač, kai pagundą ją stumti dar toliau duoda tai, kad botagas kartais atrodo rezultatyvesnis už dialogą. Paskelbus apie tai, kad plačios neturinčių imuniteto žmonių grupės turės reguliariai testuotis (o netrukus už tai ir susimokėti), auga besiskiepijančių skaičius.
Gali kilti pagunda visus visuomenę dabar įkaitinusius klausimus sugrupuoti į vieną ir dar užklijuoti etiketes. Patriotų ir leftistų. Progresyviųjų ir atsilikėlių. Gyventi informaciniuose getuose. Išsižadėti pasiskiepijusių ar nepasiskiepijusių šeimos narių ir draugų, ką žada daryti kai kurie influenceriai. Bet tai padėties nė kiek nepagerins, tik suprimityvins gerokai sudėtingesnę realybę.
Už stovyklų slypi ir asmeninės istorijos. Pavyzdžiui, Oksfordo universiteto apklausa atskleidė, kad apie 10% dvejojančių dėl COVID-19 skiepų Jungtinėje Karalystėje sudaro asmenys, kurie turi fobiją adatoms. BBC aprašo ir vieną asmeninę jauno vyro istoriją, kuris jau kelis kartus lankėsi vakcinavimo vietoje, bet kol kas dar šiam žingsniui nepasiryžo. Tokių istorijų neabejotinai turime ir Lietuvoje.
Mūsų šalyje dar neįprasčiau kalbėti apie savo baimes negu Vakaruose. Tikėtina, kad dalis žmonių, besislepiančių už sąmokslo teorijų, turi kitas, žemiškesnes priežastis, kodėl dar nepasiskiepijo. Apskritai vos 45% Lietuvos suaugusiųjų bent kartą skiepijosi nuo kokios nors ligos tada, kai jau buvo pilnamečiai ir galėjo sprendimus priimti patys. Pagal šį rodiklį esame priešpaskutinėje vietoje ES (bendras bloko vidurkis – 70%). Tai galima laikyti šalies sveikatos apsaugos politikos nesėkme.
Šalia visų viešosios erdvės mūšių matome kaip niekada intensyvų mojavimą Lietuvos vėliavomis, kurios dabar gali būti naudojamos patiems įvairiausiems tikslams. Tikslas paprastas – kurti naratyvą, kad tikrieji Lietuvos patriotai yra tie, kurie po tokiomis vėliavomis susiburia. O kas yra visi kiti, susipraskite patys. Teisus istorikas Zigmas Vitkus, kuris rašė, kad valstybinės ir istorinės Lietuvos vėliavos naudojimas negali būti besaikis, nes tai per daug svarbus simbolis. Jis netgi pasitelkė antrojo įsakymo „Netark Dievo vardo be reikalo“ analogiją.
Dalis psichologų nuotaikas visuomenėje aiškina ir nuovargiu nuo pandemijos. Tačiau čia labai svarbi yra ir politinė dimensija. Atsakomybę turėtų prisiimti visos politinės jėgos. Valdantieji, kurie vargu ar visada teisingai pasirenka laiką kelti nevienareikšmiškai visuomenėje vertinimus klausimus, sunkiai suranda tinkamą komunikacijos būdą COVID-19 krizėje, o pirmais savo žingsniais Seime tiesiog kerštavo dabartinei opozicijai už senas nuoskaudas. Opozicija, nevengianti pilti papildomo žibalo į ugnį (LVŽS politikos alfa ir omega šiuo metu yra kova su TS-LKD), ir pasirinkti politinių dividendų iš visuomenės nuotaikų. Neparlamentinės partijos, kurios migrantų krizę laiko savo auksine galimybe patekti į Seimą.
Jau pernai matėme dėl Lukiškių aikštės visiškai susiskaldžiusį Seimą. Balsavimas dėl lyčiai neutralios partnerystės „valstiečiams“ buvo toks svarbus, kad tapo formalia priežastimi iš partijos pašalinti ilgametį partijos narį Tomą Tomiliną. Kai dėl migrantų krizės buvo siūloma skelbti nepaprastąją padėtį, R. Karbauskis iškart parodė nepasitikėjimą valdančiaisiais manipuliatyviai teigdamas, kad to, atseit, reikia protestų malšinimui ir žmonių nuosavybės nusavinimui.
Šalių, kur valdančiųjų ir opozicijos santykiai primena karą, toli ieškoti nereikia. Lenkijoje tokia padėtis yra kone dešimtmetį, nors įtampa ypač išaugo po 2015 m. parlamento rinkimų, kai į valdžią grįžo „Teisė ir Teisingumas“ (PiS). Analogijų su Lietuvos partine sistema surasti nesunku. Stipriausia opozicijos jėga Lenkijoje – Piliečių platforma (PO), kaip ir Lietuvos Tėvynės sąjunga (TS-LKD), priklauso Europos liaudies partijai. Abi šios politinės jėgos paskutiniu metu vertybiniais klausimais dreifuoja iš dešinės į centrą. Kai valdžioje buvo premjeras Saulius Skvernelis, vizito į Lenkiją metu jis susitiko ne tik su pareigas einančiais šios šalies lyderiais, bet ir su PiS lyderiu Jaroslawu Kaczynskiu. Be to, 2020 m. žiemą S. Skvernelis pasiūlė šį Lenkijos politiką apdovanoti Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi. Sekant LVŽS lyderio Ramūno Karbauskio pastarojo meto retoriką ir veiksmus taip pat susidaro įspūdis, kad jis puikiai išanalizavęs PiS ir PO konfliktą ir lygiuojasi į PiS, kaip į sėkmingos partijos pavyzdį.
Susipriešinimas auga ir kitur. Po ketverių Donaldo Trumpo metų JAV prezidento poste, „Pew Research Center“ fiksavo iki dešimtmečiais nematyto lygio išaugusį skaičių žmonių, kurie nenorėtų turėti marčios ar žento, palaikančio priešingą politinę stovyklą. Knygoje „Sumaištis“ (Upheaval) geografas ir istorikas Jaredas Diamondas politinį susiskaldymą laiko viena iš didžiųjų JAV politinių problemų. Jis primena, kad įtampų tarp demokratų ir respublikonų netrūkdavo ir anksčiau. Tačiau net tada, kai jos pasiekdavo gana aukštą tašką, kaip nutiko Ronaldo Reagano laikais, abi pusės suvokė, kad kompromisai yra reikalingi, bei paprastai sugebėdavo išvengti pato situacijų.
Būtent tai, ar dar sugebama iš aklavietės išjudinti svarbius klausimus, turbūt yra svarbiausias indikatorius. Jeigu susipriešinimas neleidžia judėti į priekį, tai yra didžiulis pavojaus signalas šaliai. Susitelkimo mums trūksta ir išgyvenant naują COVID-19 bangą, ir mėginant suvaldyti migrantų krizę. Kartais atrodo, kad atskiriems politikams net norėtųsi, kad valdantieji nesugebėtų susitvarkyti, nors nuo to blogiau bus visiems. Todėl susipriešinimas yra ne mažiau svarbi problema už galbūt labiau akivaizdžius dabarties iššūkius.
