Rinkiminiai metai tampa atskiru iššūkiu mūsų saugumui. Puikus pavyzdys gali būti valdančiųjų iniciatyva surinkti parlamentinių partijų lyderius ir aptarti tvarius finansavimo gynybai didinimo būdus.
Dalis opozicijos iškart apkaltino Tėvynės sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus (TS-LKD) nenuoširdumu, iniciatyvą susiedami su rinkimais. Labai greitai paaiškėjo, kad partijos skirtingai mato ir tai, kaip didinti gynybos finansavimą. Ypač daug klausimų sukėlė galimybės didinti pridėtinės vertės mokestį (PVM). Jo augimą žmonės pajunta per augančias kainas, niekada sprendimas padidinti PVM nebus populiarus.
Politikų tikslas esamoje situacijoje turėtų būti visuomenei aiškiai komunikuoti apie dabartinę saugumo situaciją. Parodyti, ką Lietuva gali padaryti su esamu finansavimu gynybai, kiek bet koks pasirinktas kelias auginti gynybos finansavimą galėtų pagerinti mūsų šalies padėtį. Tai galėtų leisti ramiau priimti tikrai ne pačius lengviausius sprendimus.
Ilgą laiką dar iki 2022 m. vasario 24 dienos viešojoje erdvėje buvo galima girdėti, kad Lietuva... kariauja. Ypač dažnai karo retorika buvo pasitelkiama kalbant apie kovą su propaganda ir manipuliacijomis informacinėje erdvėje.
Kremliaus agresija prieš Ukrainą padėtį pakeitė. Kai realiose fronto linijose Ukraina kovoja už visos Europos laisvę ir ateitį, žūsta jos piliečiai, tiesiog nemoralu sakyti, kad Lietuva kariauja. Nesvarbu, kad tiek valstybės institucijos, tiek piliečiai aktyviai remia Ukrainos kovą.
Atskirai verta klausti ir apie ateities modeliavimą būsimuoju laiku. „Kai ateis diena X“, „kai reikės gintis“... Tokių pasisakymų girdime iš ne vieno kariškio ar politiko. Tokia retorika kuria įspūdį, kad Lietuva neišvengiamai bus užpulta ir tai tėra laiko klausimas.
Apie tokio scenarijaus tikimybę galėtų plačiau kalbėti tarptautinių santykių ekspertai, tačiau net ir elementari logika sako, kad šiuo metu turime per daug nežinomųjų, kad būtų galima įtikėti vien tik pačiais blogiausiais scenarijais (kuriems ruoštis reikia). Galiausiai, esame ne vienintelė šalis, kurioje baiminamasi, kad po Ukrainos būtent mes galime atsidurti Kremliaus taikinyje. Tai tiek rytinio flango NATO narės, tiek kitos Rusijos kaimynės.
Žinoma, kad karo scenarijaus atmesti negalima. Tačiau politikai turi suprasti, kad kalbėdami apie tai, jog karas tėra laiko klausimas, jie rinkimų nelaimės. Piliečiai labiau links balsuoti už tuos, kurie sakys, kad karas nėra neišvengiamas. Jie nori valdžios, kuri priimtų sprendimus, nukreiptus į šalies gynybos stiprinimą. Kad Lietuva galimai agresijai būtų pasiruošusi gerai, kad santykiai su kertiniais partneriais būtų puikūs. Kad būtume tokioje padėtyje, kurioje agresija prieš Lietuvą Kremliaus skaičiavimais būtų per daug rizikingas manevras. Net ir įvertinus tai, kad toli gražu ne viskas priklauso nuo mūsų pačių.
Šiame kontekste yra daugybė darbų tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Vidaus politikos klausimai itin jautrūs: šalies biudžetas nėra guminis, paprastų sprendimų greitai, efektyviai ir neskausmingai padidinti pajamas tiesiog nėra. Gali būti, kad ateityje teks imtis ir kažkurių sričių finansavimo karpymo, kad būtų pasiektas didesnis gynybos finansavimas.
Užsienio politikoje šiuo metu didžiausias kliuvinys yra įtempti Prezidento santykiai su TS-LKD. Tai buvo galima prognozuoti iš anksto. TS-LKD istoriškai visada savo programose didžiulį dėmesį skirdavo užsienio politikai. Dalios Grybauskaitės valdymo laikotarpiu įsitvirtino „prezidentinių“ užsienio reikalų ministrų tendencija. Renkantis „prezidentinių“ ministrų kandidatūras D. Grybauskaitės vaidmuo būdavo itin ryškus. Eidami pareigas Audronius Ažubalis ir Linas Linkevičius nesistengė nustumti Prezidentės į antrą planą formuojant ir vykdant Lietuvos užsienio politiką.
TS-LKD ambicijos buvo kitokios. Dabartinė šalies saugumui kenkianti padėtis dėl ambasadoriaus Lenkijoje paskyrimo tėra vienas iš daugelio įtemptų epizodų. Galima prisiminti ir nesutarimus dėl atstovavimo Europos Vadovų Taryboje, ir sunkiai pasiektą sutarimą dėl atstovo Europos Sąjungoje paskyrimo. Įstrigęs ir ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje Eitvydo Bajarūno klausimas. Padėtį kaitina ir emocingi pasisakymai iš abiejų pusių.
Kartais atrodo, kad abiem konflikto pusėms labiausiai rūpi parodyti, kuri iš jų kaltesnė dėl esamos padėties, o ne surasti kompromisą ir pagaliau išjudinti ledus. Tačiau neišvengiamai kažkuri pusė turės imtis rimtesnės iniciatyvos eiti į dialogą ir surasti sprendimus.
Lietuva šiuo metu nekariauja. Už mūsų laisvę kaunasi Ukraina. Mūsų šalies užduotis – padaryti viską, kas mūsų galioje, kad padėtume Ukrainai apsiginti, laimėti, taip kartu pagerinti ir Lietuvos saugumo padėtį.
Dabar niekas negali pasakyti, kuo baigsis Kremliaus agresija prieš Ukrainą ir kokia bus Europos saugumo padėtis po karo. Tačiau agresija prieš Lietuvą nėra tik laiko klausimas. Įvertinus Lietuvos svorį tarptautinėje politikoje, viskas nėra ir nebus mūsų rankose. Bet bent jau tai, ką Lietuva gali nuveikti dėl savo saugumo, ji ir privalo padaryti.
Tačiau ne naudodama iki kraštutinumų pesimistinę retoriką, kuri neduoda nieko pozityvaus, tik gali paskatinti emigracijos bangą ir verslo pasitraukimą iš šalies.
