Kai Seimas atmetė pirmalaikių rinkimų idėją, G. Nausėda teigė, kad ministrams bus sunku eiti pareigas toliau ir pasitelkė garsiąją dantų pastos metaforą. Veikiausiai apeliuodamas į Vytauto Landsbergio poziciją dėl pirmalaikių rinkimų sakė, kad „[a]tėjo senelis, liepė susirinkti žaislus ir dabar nežinau, ką toliau darys. Rinkėjai, jei išankstinių rinkimų nebus, kitąmet nuspręs, ar jie nori vaikų darželio pasirodymą stebėti dar ketverius metus, ar ne.“
Visgi tada, kai Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) prezidiumas nutarė, kad partija siekia išlaikyti koaliciją ir ministrų kabinetas liks dirbti, iš Prezidento pusės neskriejo ultimatumai. Galbūt buvo galima laukti, kad G. Nausėda pareikalaus, jog atsistatydintų finansų ir kultūros ministrai arba bent jau išgirsime aštrią retoriką. Tačiau Prezidento reakcija buvo santūri – jis pasakė, kad sveikina premjerės ryžtą tęsti darbą ir užsiminė, kad ji turi imtis žingsnių atkurti pasitikėjimą ministrų kabinetu.
Prezidento atsargumas yra logiškas. Jeigu ultimatyviai pareikalautų Gintarės Skaistės ir Simono Kairio atsistatydinimo, jis atsidurtų rizikos zonoje. Pagal 84 Konstitucijos straipsnį, Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus. Tad realūs jo svertai tėra autoritetas valdančiajai daugumai ir (ar) visuomenės palaikymas. Jeigu Prezidento santykiai su valdančiąja dauguma yra geri, jis gali tikėtis, kad į nuomonę bus įsiklausoma ir premjeras imsis iniciatyvos atleisti šalies vadovui neįtinkantį ministrą ar pastarasis trauksis pats. Net kai Prezidentas nėra autoritetas koalicijai, galimas jo ginklas gali būti aukštas reitingas. Jeigu valdantieji mato, kad Prezidentas turi didelį palaikymą visuomenėje, gali baimintis stoti į konfliktą su šalies lyderiu ir pašalinti susikompromitavusį ministrą.
Premjero Andriaus Kubiliaus santykiai su TS-LKD 2009 m. Prezidento rinkimuose remta Dalia Grybauskaite buvo konstruktyvūs. A. Kubilius nutarė pakeisti Rimantą Joną Dagį, kai naujai išrinkta prezidentė Dalia Grybauskaitė norėjo naujo socialinės apsaugos ir darbo ministro Vyriausybei grąžinus įgaliojimus. Vygaudas Ušackas, Algis Čaplikas ir Dainius Kreivys dėl Prezidentės kritikos pasitraukė patys. Tačiau D. Grybauskaitei ne visada pavykdavo pasiekti savo – pareigose išliko aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas.
Sunkiau klostėsi Prezidentės santykiai su kitu premjeru – Algirdu Butkevičiumi. Buvo laikotarpis, kai nevyko reguliarūs susitikimai. Tačiau vis tiek jis, atsižvelgdamas į šalies vadovės poziciją, atleido Birutę Vėsaitę, patys atsistatydino kritikos sulaukę Rimantė Šalaševičiūtė ir Vigilijus Jukna. Tačiau postuose liko Saulius Skvernelis, Kęstutis Trečiokas, Virginija Baltraitienė ir Juozas Olekas, kurių atsakomybės klausimą Prezidentė buvo iškėlusi.
Premjero S. Skvernelio santykiai su D. Grybauskaite buvo gana įtempti. Tačiau Prezidentės autoriteto pakako, kad iš pareigų pasitrauktų Milda Vainiutė ir Bronius Markauskas. Taip pat Prezidentė dar iki premjero apsisprendimo atleisti Jurgitą Petrauskienę kėlė jos tinkamumo eiti pareigas klausimą.
Jeigu D. Grybauskaitės poveikio S. Skvernelio ministrų kabinetui efektyvumas šimtaprocentinis, Gitanui Nausėdai nesisekė nuo pat pradžių. Neilgai trukus po 2019 m. Prezidento rinkimų, Lietuvos lenkų rinkimų akcija prisijungė prie valdančiosios daugumos. Naujai susisiekimo ministru tapęs Jaroslavas Narkevičius neužtruko įsipainioti į skandalus, tačiau G. Nausėdos raginimai trauktis buvo ignoruojami.
Ilgai be pokyčių veikė ir Ingridos Šimonytės ministrų kabinetas – Jurgita Šiugždinienė vienintelė pasitraukė dėl „čekučių“ skandalo. G. Nausėda kritikavo Mariaus Skuodžio ir Gabrieliaus Landsbergio pareiškimus, kad jie pasiruošę atsistatydinti, bet laukia premjerės įvertinimo. Viešai buvo kėlęs mintį, kad Arūnas Dulkys turi pateikti pandemijos suvaldymo būdus arba pasitraukti. Kai šį pavasarį į viešumą iškilo informacija apie Agnės Belickaitės įsidarbinimą „Lietuvos geležinkeliuose“, G. Nausėda paragino Aušrinę Armonaitę apsvarstyti galimybę atsistatydinti.
Kol kas G. Nausėdos spaudimas Vyriausybėms didesnių rezultatų neatneša. J. Šiugždinienė atsistatydino, tačiau visais kitais atvejais S. Skvernelio ir I. Šimonytės ministrų kabinetai atsispirdavo Prezidento raginimams. Stodamas į konfliktus Prezidentas rizikuoja. Jeigu jam nepavyksta pasiekti tikslo, visuomenė tai gali įvertinti kaip pralaimėjimą ir silpnumą. Galbūt tai, kad Prezidentas nesugebėjo pasiekti J. Narkevičiaus pasitraukimo, ir gali būti viena priežasčių, dėl kurios dabartinė Vyriausybė jaučiasi užtikrintai ir ramiai ignoruoja G. Nausėdos nuomonę. Galiausiai, vargu, ar TS-LKD rinkėjams Prezidentas yra didelis autoritetas – daugeliu klausimų pozicijos stipriai skiriasi. Tad partija ignoruodama Prezidentą mažai kuo rizikuoja.
Veikiausiai būtent todėl Prezidentas nesirenka ultimatyvaus kelio. Kreiptis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK) buvo apgalvotas žingsnis – tuo į „čekiukų“ istoriją norėta greičiau įvesti teisinę dimensiją. Jeigu VTEK būtų ėmusi tirti ministrų išlaidas ir priėjusi jiems nepalankias išvadas, tai būtų virtę dar vienu koziriu G. Nausėdos rankose. VTEK neveiksnumą Prezidentas paminėjo ir metiniame pranešime, taip didindamas spaudimą, tačiau komisija atsisakė nagrinėti kreipimąsi dėl ministrų išlaidų, nes atvejams jau suėjusi senatis.
Realu, kad G. Nausėda ir toliau laikysis tos pačios linijos – tiesiogiai ministrų galvų nereikalaus, bet pasinaudos progomis priminti valdantiesiems atsakomybės trūkumą. Kaip tą padarė skaitydamas metinį pranešimą, nors konkrečių pavardžių ir neįvardijo. „Skambių skaidrumo deklaracijų ir veiksmų praraja“, „dalis visuomenės nekantriai laukia galimybės kituose rinkimuose pakeisti neįtikusią valdžią“, „aklas atsakomybės neigimas“ – tai tik ryškiausios Prezidento metinio pranešimo frazės, nukreiptos į valdančiųjų stovyklą. Artėjant Seimo ir Prezidento rinkimams, pagrindo geresniems santykiams tarp G. Nausėdos ir valdančiosios koalicijos tikrai nematyti.
