Matas Baltrukevičius. Kas laukia Anušausko?

Kuris ministrų kabineto postas yra pats patogiausias? Atsakymai galėtų būti du: Krašto apsaugos (KAM) ir Užsienio reikalų ministerijų vadovais istoriškai būti lengviausia. Tai vienintelės ministerijos, kuriose vadovai tik po kartą keitėsi anksčiau laiko – visos kitos kaitos būdavo susijusios su tuo, kad imdavo dirbti naujas ministrų kabinetas.

Vienintelis žmogus, anksčiau laiko palikęs krašto apsaugos ministro postą, buvo Audrius Butkevičius, 1993 m. pasitraukęs Pakaunės savanorių maišto metu. Jis dirbo keturiose skirtingose vyriausybėse ir šiuo atžvilgiu nėra išskirtinis. A. Butkevičių pakeitęs Linas Linkevičius dirbo keturiuose, Česlovas Stankevičius – trijuose, Juozas Olekas – dviejuose ministrų kabinetuose. Trumpiausiai pareigas ėjo Gediminas Kirkilas, bet taip nutiko dėl objektyvių priežasčių – po 1,5 metų darbo Algirdo Brazausko ministrų kabinete jis tapo premjeru.

KAM niekada nebuvo tarp postų, dėl kurių ietys laužomos labiausiai tuomet, kai partijos formuodamos koaliciją dalijasi ministerijas. Ilgą laiką šalies gynyba buvo prioritetas tik teoriniame lygmenyje, o finansavimas – tolimas NATO standartams. Situacija pradėjo gerėti tik agresyvėjant Rusijos politikai. Tačiau neapsieita be skandalų – geriausias pavyzdys būtų „auksinių šaukštų“ skandalas, kuris vis tik neišvertė iš posto J. Oleko. Kai Lietuvos Prezidente buvo Dalia Grybauskaitė, KAM vadovavo asmenys, neturėję ambicijų konkuruoti su šalies vadove. Raimundo Karoblio paskyrimas apskritai traktuotas kaip Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos reveransas Prezidentei.

Arvydas Anušauskas – visiškai kitokio stiliaus politikas. Jis nuo pat pradžių rodė ambicijas nebūti tik biurokratinio stiliaus politikos vykdytoju. Itin ryškus tapo nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios, kai savo „Facebook“ paskyroje (kurioje turi beveik 50 tūkst. sekėjų) stengėsi skleisti subalansuotą informaciją ir taip nuraminti įsiaudrinusią visuomenę. Augant Lietuvos gynybos biudžetui, krašto apsaugos ministras yra asmuo, kuris nuolat gali visuomenei pateikti sėkmės istorijas – apie naujus ginkluotės įsigijimus, kitas priemones, kuriomis siekiama gerinti saugumo padėtį šalyje. Ministras dažnai stengdavosi pirmas pranešti šias geras naujienas. Tai padėjo augti jo populiarumui – dabar 50 proc. žmonių jo veiklą vertina teigiamai („Vilmorus“), jis atsilieka tik nuo Prezidento.

Noras pirmauti ir dominuoti jau ne kartą A. Anušauską pastatė į nepatogią padėtį. Jis paskelbė apie partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikų atradimą, kai šie dar nebuvo galutinai identifikuoti. Kai informacija dar nebuvo patvirtinta, komunikavo apie karo laivo „Maskva“ paskandinimą. Paskelbė ir ištrynė įrašą apie Kyjive mirusį karį iš Lietuvos. Paskubėjo „Facebook“ pasidalyti nuotrauka, kurioje Gitanas Nausėda apdovanoja Volodymyrą Zelenskį, taip galimai sukeldamas pavojų politiko saugumui dėl buvimo vietos atskleidimo.

Tačiau nepanašu, kad A. Anušauskas būtų nusiteikęs pasimokyti iš šių kluptelėjimų. Po Valstybės gynybos tarybos posėdžio jis pranešė, kad Lietuva ketina pirkti tankų „Leopard“ iš Vokietijos. Netrukus Seimo narys Raimundas Lopata sukritikavo tai, kad informacija nepasiekė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narių ir viešai kėlė klausimus apie sandorį. Vėliau sekė ilgesnis A. Anušausko „Facebook“ įrašas, kuriame buvo nemažai detalių apie galimą sandorį su Vokietija. Tada pasipylė kritika iš opozicijos, Prezidento ir net partijos kolegų dėl to, kad buvo atskleista per daug informacijos. Nors KAM paskelbė, kad ministro paviešinti duomenys nebuvo slapti, Agnė Širinskienė kreipėsi ir į Generalinę prokuratūrą, o Saulius Skvernelis – į Paslapčių apsaugos koordinavimo komisiją.

Prezidentas akcentuoja, kad vertinant politiškai, A. Anušausko paviešinta informacija buvo riboto naudojimo, tačiau žada sulaukti ir teisėsaugos institucijų įvertinimo. Jis neskuba kalbėti apie A. Anušausko pasitraukimą ir teigia, kad bendrai ministro veiklą ir laikyseną vertina teigiamai, bei pridėjo, jog tikisi, kad ministras mokysis iš klaidų. Po trečiadienį vykusio NSGK posėdžio A. Anušauskas sakė, kad kartais viešumoje pasako per daug, bet tik neslaptos informacijos ir teigė, kad neatsisakytų pasitikrinti poligrafu. Dainius Gaižauskas LRT.lt sakė, kad įžvelgia galimybę pradėti apkaltą ministrui dėl tarnybos paslapties atskleidimo.

Galima suprasti, kodėl Prezidentas neskuba reikalauti ministro galvos. Pirmiausia, A. Anušauskas nėra iš tų valdančiosios daugumos politikų, kurie veliasi į žodžių karus su Prezidentūra. Nors jis galimas G. Nausėdos konkurentas Prezidento rinkimuose, bet Prezidento atsargumą galima suprasti ir prisiminus tai, kaip (kol kas) baigėsi čekių skandalas. Prezidentas nedviprasmiškai pareikalavo ministrų Gintarės Skaistės ir Simono Kairio pasitraukimo, bet jie tebedirba iki šiol.

Teisinis įvertinimas galėtų būti papildomas koziris Prezidento rankose, jeigu jis vis dėlto nutartų siekti ministro galvos. Tačiau galbūt šį kartą A. Anušauskas nebūtų taip ginamas, kaip G. Skaistė ar S. Kairys. TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis ir NGSK pirmininkas Laurynas Kasčiūnas patys kritikavo ministro komunikavimo stilių. Tačiau reiktų pabrėžti, kad Ingrida Šimonytė išreiškė pasitikėjimą A. Anušausku, nors ir pateiktame komentare teigia, kad tyrimo „išvados gali būti įvairios“. Teisinis įvertinimas, kad ministro komunikacija pakenkė šalies nacionaliniam saugumui, kartu su spaudimu iš G. Nausėdos galėtų virsti pokyčiais ministrų kabinete. Kitaip TS-LKD rizikuotų vienu iš savo įvaizdžio kertinių elementų – būtų sunkiau partiją pateikti kaip nuosekliausiai dirbančią stiprinant Lietuvos saugumą. Kol kas A. Anušauskas viešojoje erdvėje demonstruoja ramybę bei tikrumą, kad teisėsaugos išvados bus palankios, ir nepaneigia galimybės dalyvauti Prezidento rinkimuose.