Valdžios pasikeitimas 2020 m. rudenį prasidėjo pandemijos sąlygomis. Praradome daugiau negu 16 tūkst. gyvybių. Baltarusijos diktatorius suorganizavo dar ir iki tol mūsų šalyje nematytą nelegalios migracijos krizę. Prasidėjo karas Ukrainoje, su juo ir pabėgėlių iš šios šalies antplūdis. Karas stipriai paveikė energijos kainas, įsisuko seniai nematyta infliacija. Nė viena iš šių krizių dar nesibaigė. Ir jos stipriai veikia gyventojų nuotaikas.
Neseniai „Baltijos tyrimai“ atliko reprezentatyvią apklausą, kurioje gyventojų buvo klausiama, kaip jie vertina dabartinį gyvenimą Lietuvoje.
Vos 8 proc. respondentų mano, kad gyvenimas Lietuvoje gerėja, 72 proc. mano, kad reikalai šalyje krypsta į blogąją pusę. „Baltijos tyrimų“ atstovai LRT.lt sakė, kad pesimistiškesnės visuomenės nuotaikos buvo tik 2009 m. balandį ir gruodį, kai šalis išgyveno ekonominę krizę. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad nėra statistiškai reikšmingų skirtumų tarp atskirų visuomenės grupių padėties Lietuvoje vertinimo (apklausoje naudoti lyties, amžiaus, pajamų ir gyvenamosios vietos pjūviai).
Gerų nuotaikų ieškoti labai toli nereikia. 2019 m. lapkritį, per vieną paskutinių ikipandeminių apklausų, 45 proc. respondentų manė, kad gyvenimas Lietuvoje gerėja (ELTA, „Baltijos tyrimai“). Prieš metus optimistų skaičius buvo 10 proc. didesnis.
Lietuvos gyventojams, verslui, politikams ir valdžios institucijoms susitelkus dėl Ukrainos, infliaciją ir energijos kainų šuolį būtų galima mėginti aiškinti per karo prizmę ir paskatinti visuomenę tai priimti kaip kaštus, kuriuos turime prisiimti dėl mūsų ir ukrainiečių laisvės. Tačiau tuo pat metu vyksta ir kitas procesas – elektros rinkos liberalizavimas.
Jame netrūksta chaoso: laisvos rinkos sąlygomis kainos gyventojams auga, trūksta komunikacijos, veiklą nutraukė 180 tūkst. klientų turėjusi bendrovė „Perlo energija“. Dabar nežinome, kokios būtų elektros kainos Lietuvoje, jeigu antrasis elektros rinkos liberalizavimo etapas būtų buvęs atidėtas, bet chaosas rinkoje neleidžia valdantiesiems visos kaltės suversti vien Rusijos agresijai prieš Ukrainą.
Netrukus prasidės šildymo sezonas, vandens tiekėjai žada, jog kainos gali augti kelis kartus. Vyriausybė akcentuoja, kad reiks taupyti ir neseniai pristatė specialųjį planą. Kai kurie plano punktai nejautrūs. Gyventojai padės valstybei sutaupyti, valstybės išlaidas paversdami savo asmeninėmis. Pavyzdžiui, dėl dviejų nuotolinio darbo dienų valstybės išlaidos tikrai sumažės, bet išaugs gyventojų sąskaitos už elektrą ir vandenį. Nors gerokai plečiamas šildymo kompensacijų gavėjų ratas, tačiau išliko principas, kad piliečiai turi rašyti prašymus, kad gautų tai, kas jiems teisėtai priklauso.
Artimiausiu metu gyventojų nuotaikos, vargu, ar keisis. Ekonomistai įspėja apie recesijos galimybę, artėja šildymo sezonas, kai pajusime visą energijos kainų krizės krūvį. Nors apie tai viešojoje erdvėje kalbama ir mažiau, niekur nedingo nei pandemija, nei karas Ukrainoje. Natūralu, kad lūkesčiai dėl ateities nėra geri – tik 22 proc. respondentų tikisi, kad gyvenimas Lietuvoje ateityje bus geresnis.
Kiek politikams reiktų sureikšminti visuomenės nuotaikas? Vertindami ekonominę gyvenimo dimensiją, lietuviai istoriškai pasižymi pesimizmu. Geras pavyzdys galėtų būti 2016 m. Lietuvos nacionalinės rinkiminės studijos rezultatai. Respondentų buvo klausiama, kaip jie vertina Lietuvos ekonominę padėtį. Nors tais metais Lietuvos BVP paaugo 2,5 proc., vos 11 proc. respondentų manė, kad Lietuvos ekonomikos būklė gerėja, 41 proc. atsakė, jog blogėja, likę jokių pokyčių neįžvelgė.
Nors lietuviams apskritai būdinga neigiamai vertinti šalies ekonominę būklę, vis dėlto dabartiniai rezultatai itin iškalbingi: 78 proc. mano, kad padėtis blogėja, 16 proc. situaciją vertina kaip stabilią, procentas įžvelgia pagerėjimą.
Jau po pusmečio vyks savivaldos rinkimai. Tačiau jų kontekstas visada gerokai atitrūkęs nuo nacionalinės politikos. Tikėtina, kad visi perrinkimo siekiantys merai pirmiausia orientuosis į šildymo kainas. Savivaldybės energija apsirūpina skirtingais būdais, o didžiausiais laimėtojais taps tie, kurie sugebės pasiekti, kad sąskaitos gyventojams kuo mažiau skirtųsi nuo pernykščių. Perrinkimo siekiantiems merams pagelbėti galėtų šiltesnė už vidutinę žiema.
Iki 2024 m, kai rinksime prezidentą ir Seimą, laiko dar labai daug, o žmonių apsisprendimą paprastai lemia gerokai trumpesnio laikotarpio aktualijos. Tačiau ekonomistai prognozuoja, kad nors infliacija netrukus išsikvėps, tačiau prasidės recesija. Ekonominio neužtikrintumo laikotarpis gali užtrukti.
Įstodama į ES Lietuva dalį ekonominio savarankiškumo perdavė ES struktūroms. Vis tik, nors kovoje su infliacija daugiausia svertų turi Europos Centrinis Bankas, su pasekmėmis kovoti turi Vyriausybė. Jos prieš infliaciją nukreiptos priemonės pirmiausia orientuotos į energijos kainas – kompensuojama dalis elektros kainos, plečiamas šildymo kompensacijų gavėjų ratas. Šios priemonės jau veikia arba ims veikti artimiausiu metu. Nuo naujų metų numatoma didinti minimalųjį mėnesinį atlyginimą ir neapmokestinamąjį pajamų dydį.
Pagal infliacijos lygį Lietuva yra viena iš ES lyderių. Kaip ir per 1998 m. Rusijos finansų krizę ar jau po 2008 m. Seimo rinkimų į Lietuvą visu pajėgumu atsiritusią Didžiąją finansų krizę, Tėvynės sąjungos (TS-LKD) valdymas žmonėms vėl gali sietis su tuštėjančiomis kišenėmis. Nepavyksta visko suversti vien karui – trukdo chaotiškai vykstanti elektros rinkos liberalizacija ir tai, kad daugelyje ES šalių infliacijos lygis mažesnis. Nors dabar TS-LKD reitingai stabilūs, tikrąją padėtį pamatysime tada, kai prasidės šildymo sezonas. Tai, kaip valdantieji sugebės išspręsti šią krizę, turės nemažą įtaką partijos patrauklumui rinkėjams ateityje.
