Mano akimis, meškos paslaugą Lietuvos įvaizdžiui padarė ne tiek Vanagaitės diletantiškos frazės Rusijoje ar JAV, į kurias buvo galima atsakyti ramiai ir oriai, kaip tai daro istorikai – profesionalai ir diplomatijos vilkai, viską sustatant į vietas, arba pašaipiai ir žaismingai, kaip tai daro intelektualai ir žodžio meistrai, o audringa ir impulsyvi reakcija šalies viduje į jos pašnekėjimus ir nusišnekėjimus.
Leidykloje „Alma Littera“ esu išleidęs romaną ir linkiu jai geros kloties, bet veidmainiaučiau, jei neišreikščiau nuostabos dėl leidyklos vadovų sprendimo išimti iš apyvartos autorės knygas, kuriomis ši leidykla anksčiau gyrėsi, švytėdama iš pasitenkinimo.
Tik žmogus, pasibalnojęs nosį arklio akiniais, nepastebės, kad mūsų isterijos dėl visokių privataus individo profanacijų kaip du vandens lašai primena reakcijas Rusijoje į „šventvagišką“ kino filmą apie carą „Matilda“, kai nacionalistai grasino padeginėti kino teatrus, arba separatistų ir Rusijos nacionalistų reakcijas šiomis dienomis į filmo „Kulkos skrydis“ (apie karą Rytų Ukrainoje) premjerą, nutraukiant seansą.
Po tokių ir panašių skandalų Vakarai ir jų žiniasklaida skriaudžiamus autorius visados ryžtingai užstoja, o šalies, kur apribojama autoriaus laisvė (knygų išėmimas iš apyvartos, kad ir privačioje leidybinėje sferoje – neabejotinas autoriaus žodžio laisvės apribojimas), oficialiems atstovams tenka, besiaiškinant, prakaituoti taip, kad susipurvina jų akinančiai baltų marškinių apykaklaitės.
Lietuvių autorė graudina laisvuosius Vakarus, kad yra puldinėjama, ir tuo pat metu kelia piktą džiugesį Kremliui, kaip mat paleidžiančiam į apyvartą klišes ir stereotipus apie tai, kad Lietuvoje demokratija – tik menama.
Taigi, vienaip ar kitaip, šis šurmulys kenkia valstybės įvaizdžiui. Lietuvos diplomatams nesugebant, ko gero, be detalių nurodymų iš Vilniaus parašyti paaiškinamojo laiško nei į The New York Times, nei į Jerusalem Post, nei kokiam nors vokiškojo Europos arealo laikraščiui, ir lietuviškam PENo centrui besilaikant žemėn užsikasusio kurmio pozicijos, amerikiečių PENo centras, kurio portalas taip sudėliotas, kad Lietuva čia gretinama su afrikietiškais režimais, padarė mus smerkiantį pareiškimą.
Juk tyla vietoje atsakymo Vakarų viešojoje erdvėje reiškia arba atsakomybės vengimą, arba bandymą kažką pridengti, arba priešingos pusės deklaruojamų teiginių nebylų pripažinimą.
Lietuva, kolegos, būdavo ir drąsesnė, ir išmintingesnė – kiek pamenu, po kvailokų straipsnių mūsų spaudoje, smerkiančių vieną amerikiečių autorių, berods romanistą Jonathaną Frenzeną, už tai, kad šis pavaizdavo viename epizode lietuvius, valgančius arklieną ir susišaudančius gatvėse kaip kaubojai laukiniuose Vakaruose, V. Ušackas, mūsų ambasadorius JAV, pakvietė rašytoją apsilankyti Vilniuje ir savo akimis pamatyti gyvenimą Lietuvoje.
Panašiai pasielgė Vokietija, išėjus Jeilio profesoriaus Danieliaus J. Goldhageno knygai „Hitlerio uolūs pagalbininkai“ – kurioje jis visiems vokiečiams primetė hitlerizmo nusikaltimus . Profesorius apsilankė Vokietijoje, pasivažinėjo po jos modernias švietimo įstaigas ir viešai pareiškė nuomonę pakeitęs.
Bet Vanagaitė į save kreipia dėmesį ne vien tik dėl to, kad ji nukentėjo kaip autorė, bet ir todėl, kad ji – „Mūsiškių“, knygos apie Holokaustą, autorė. Šurmulio epicentre ne vien tik jos pareiškimai Rusijoje apie pokario partizanų vadą, bet ir jos – žydų-lietuvių dialogo dalyvės – pozicija ir tos pozicijos, deja, laipsniškas virtimas melodramatine poza.
Kai radijo ir TV Svoboda (redakcija Prahoje) žurnalistai, mane susiradę, pasiteiravo, ką manau apie pasisakymus už šią autorę ir prieš ją, pasakiau, kad tema nešviežia, viskas, kas vyksta eina per dantis kaip tįsus marmeladas.
Tai trivialu, o polemikos lygis, kaip sakoma, žemiau plintuso. Ir išdėliojau per kelių metrų ilgio stalą visas, kiek turėjau, lietuvių knygas, akademines ir grožines, išleistas dar iki R. Vanagaitės „Mūsiškių“.
Žurnalistai, kaip man pasirodė, nustebo. Paprašiau parodėlę nufilmuoti, bandydamas sustatyti viską į vietas; juk Rūta nėra jokia lietuvių dalyvavimo Holokauste atradėja – ji tik pateikė kraupią masinių žudynių realybę natūralistinėmis detalėmis, kartais lyg ir besimėgaudama elektros šoko efektu masėms, žvelgiančioms į pasaulį per jų gynybinio, etnocentriško bunkerio langelį.
Šiuo metu R. Vanagaitė – JAV, kur, kiek skelbia DELFI, eina tuo pat keliu, ir palieka tokį pat įspūdį apie jos šalį, kur žodžio laisvė neva sugrūsta į ankštus rėmus.
Bet juk reikia skirti valstybės reakciją nuo visuomenės narių pasisakymų ir, netgi, privataus bylinėjimosi! Ir šis šurmulys sugrąžina lietuvių-žydų dialogą į praėjusiojo amžiaus devyniasdešimtųjų lygį – ir vėl švaistomasi stereotipais, pamėtėjama ir sąmokslo teorijos korta.
Apmaudu, nes nuo tų laikų, kai Lietuvoje visokiausiais mandrapypkiavimais buvo teisinamas holokaustas (tuo pačiu tvirtinant, kad jo nebuvo, ir kad čia, brač, žydų išsigalvojimas), kai „Respublika“ skelbė teorijas, kad pasaulis neva „priklauso“ gėjams ir žydams, rezgantiems amžiną sąmokslą prieš „dorą lietuvį“, nuėjome, atrodo, ilgą kelią, bent jau raštingoji visuomenės dalis.
Prieš keliolika metų, sudarinėdamas katalogą apie lietuviškąją judajiką Frankfurto knygų mugei, kur Lietuva buvo pagrindinis svečias, suskaičiavau, kad jau tuomet mūsuose buvo išleista ne mažiau nei septyniasdešimt knygų, apimančių žydų istoriją Lietuvoje ir plačiajame pasaulyje. Smarkiai pasistūmėjo priekin dalykai, dėl kurių sutariama žydų-lietuvių diskursuose – ir akademiniai, ir viešos akcijos, tokios kaip Molėtų žygis, – ir tai seniai buvo pripažinta tarptautinės žiniasklaidos.
Ir, štai, pakanka vienos knygelės plačiajam vartojimui ir kelių diletantiškų Vanagaitės frazių, ištartų viešai, – ir vėl paplūsta neapykantos kanalizacijos, kurių dangčius visokiems manipuliatoriams nesunku kiloti.
Tuo pat metu skaudu, kad nelabai ką domina Lietuvai paranki ir teigiama Vakarų žiniasklaidos reakcija į dabarties įvykius vis toje pačioje Lietuvoje.
Štai buvusio Vilniaus geto vaiko – žinomo JAV dailininko Samuelio Bako, kurio tapybą plačiai naudoja JAV švietimo organizacija „Facing History and Ourselves“ („Atsisukame veidu į Istoriją ir save pačius“), muziejaus atidarymas Vilniuje. Jis vyko dailininkui dovanojant gausų kūrybos paveldą Lietuvai, dalyvaujant jo gerbėjų delegacijai ir visai S. Bako šeimai iš JAV ir Prancūzijos.
R. Vanagaitės teikiama neigiama informacija šiam Lietuvos-JAV – pasaulinės žydų diasporos gyvam ir pozityviam ryšiui nei kiek nepakenkė.
Atvirkščiai, sulaukė ženklių poligrafinių plotų ir gausybės nuotraukų žinomiausiuose įvairių šalių leidiniuose.
(Straipsnis viename iš angliškos žydų žiniasklaidos portalų buvo pavadintas „Lietuva, o ne Izraelis atidarė S. Bako muziejų“). Iliustruoti ir išsamūs straipsniai pasirodė Le Figaro, Neue Züricher Zeitung, Italijos dienraštyje Republica – ir visa tai teigiama, ir tuo pat metu, kai aidi „už tiesą“ skriaudžiamos R. Vanagaitės skandalas.
Aštuoniasdešimt ketverių metų Semas Bakas, kalbėdamas per jo muziejaus Vilniuje inauguraciją ir nuolat – iš ekspozicijos ekranų, nevyniojo į aukso foliją Holokausto įvykių Lietuvoje, lietuvių policininkų elgesio ir mini Paneriuose nužudytą tėvą. Bet, minėdamas visa tai, jis akcentavo ateitį ir perspektyvą, ir dovanojo savo kūrybos paveldą Vilniui, vaikystės miestui, kuriame jo modernus muziejus atidarytas, nepaisant mūsų neva „ankštų laisvės rėmų“ (cituojant amerikiečių PEN centro pareiškimą dėl Vanagaitės knygų.)
Taigi, viskas priklauso nuo to, kur link kreipiamas žiniasklaidos objektyvas. O mes mažai ką darome (užsienyje ir lietuviškame švietime), kad vaizdzialis taptų panorama.